Your elusive creative genius | Elizabeth Gilbert

Translator: Vaida Vaitkutė Reviewer: Rita Kosma

I am a writer.

Aš esu rašytoja.

Writing books is my profession but it's more than that, of course.

Knygų rašymas yra mano profesija, ir, be abejo, šis tas daugiau.

It is also my great lifelong love and fascination.

Taip pat tai mano didžioji gyvenimo meilė ir susižavėjimas.

And I don't expect that that's ever going to change.

Ir aš tikiuosi, kad tai niekada nepasikeis.

But, that said, something kind of peculiar has happened recently

Bet, negana to, neseniai mano gyvenime ir karjeroje

in my life and in my career,

įvyko kai kas ypatingo,

which has caused me to have to recalibrate my whole relationship with this work.

kas privertė mane iš esmės peržiūrėti santykį į šį darbą.

And the peculiar thing is that I recently wrote this book,

Ir tas ypatingas dalykas yra tai, kad aš neseniai parašiau knygą,

this memoir called "Eat, Pray, Love"

memuarus, pavadinimu ,,Valgyk, melskis, mylėk",

which, decidedly unlike any of my previous books,

kuri, visai ne taip, kaip mano anksčiau parašytos knygos

went out in the world for some reason, and became this big,

išėjo į pasaulį ir kažkodėl tapo didžiule sensacija

mega-sensation, international bestseller thing.

mega sensacija, tarptautiniu bestseleriu.

The result of which is that everywhere I go now,

Todėl, kur aš dabar benuvykčiau

people treat me like I'm doomed.

žmonės laiko mane pasmerkta.

Seriously -- doomed, doomed!

Iš tikrųjų - pasmerkta, pasmerkta!

Like, they come up to me now, all worried, and they say,

Pavyzdžiui, prieina, ir susirūpinę klausia:

,,Ar nebijote - ar nebijote, kad jums nebepavyks nieko geresnio parašyti?

"Aren't you afraid you're never going to be able to top that?

Aren't you afraid you're going to keep writing for your whole life

Ar jūs nebijote, kad toliau visą gyvenimą rašysite,

and you're never again going to create a book

tačiau niekada daugiau nebesukursite tokios knygos,

that anybody in the world cares about at all,

kuria visi pasaulyje taip domėtųsi,

ever again?"

daugiau niekada?

So that's reassuring, you know.

Žinote, tai labai guodžia...

But it would be worse, except for that I happen to remember

Bet būtų blogiau, jeigu nebūčiau prisiminusi,

that over 20 years ago, when I was a teenager,

kaip prieš daugiau nei 20 metų, kai, būdama paauglė, pradėjau sakyti žmonėms,

when I first started telling people that I wanted to be a writer,

jog noriu būti rašytoja,

jie sutikdavo šią žinią su ta pačia baiminga reakcija.

I was met with this same sort of fear-based reaction.

Žmonės sakydavo: ,,Ar tu nebijai, kad neturėsi pasisekimo?

And people would say, "Aren't you afraid you're never going to have any success?

Aren't you afraid the humiliation of rejection will kill you?

Ar nebijai, kad palūši, pažeminta atmetimo?

Aren't you afraid that you're going to work your whole life at this craft

Ar nebijai, kad paskirsi šiam amatui visą savo gyvenimą,

ir tau nieko neišeis,

and nothing's ever going to come of it

ir mirsi ant sudužusių svajonių krūvos

and you're going to die on a scrap heap of broken dreams

su karčiu nesekmės skoniu burnoje?"

with your mouth filled with bitter ash of failure?"

(Juokas)

(Laughter)

Like that, you know.

Na, tokios kalbos.

The answer -- the short answer to all those questions is, "Yes."

Trumpas atsakymas į visus šituos klausimus yra TAIP!

Yes, I'm afraid of all those things.

Taip, aš bijau visų šitų dalykų.

And I always have been.

Ir visada bijojau.

And I'm afraid of many, many more things besides

Aš bijau dar begalės ir kitų dalykų,

that people can't even guess at,

apie kuriuos niekas net nenumano.

like seaweed and other things that are scary.

Pavyzdžiui, jūros dumblių ir kitų baisybių.

But, when it comes to writing,

Tačiau kai kalbame apie rašymą,

the thing that I've been sort of thinking about lately, and wondering about lately,

aš kuris laikas vis galvoju ir svarstau - kodėl?

is why?

Na, ar tai protinga?

You know, is it rational?

Ar tai logiška manyti, kad žmogus bijo darbo

Is it logical that anybody should be expected

to be afraid of the work that they feel they were put on this Earth to do.

kurį, jis jaučia, buvo pašauktas atlikti šioje žemėje?

And what is it specifically about creative ventures

O kas tokio ypatingo kūrybos pasaulyje

that seems to make us really nervous about each other's mental health

kad verčia mus jaudintis dėl vienas kito psichinės sveikatos

in a way that other careers kind of don't do, you know?

kaip nė del vienos kitos profesijos?

Like my dad, for example, was a chemical engineer

Pavyzdžiui, mano tėvas buvo chemijos inžinierius

and I don't recall once in his 40 years of chemical engineering

ir per visus 40 jo karjeros metų aš neatsimenu

anybody asking him if he was afraid to be a chemical engineer, you know?

kad kas nors būtų klausęs ar jis bijo būti chemijos inžinieriumi.

"That chemical-engineering block, John, how's it going?"

Niekas nesvarstė, ar chemijos inžinerija trukdo Džonui.

It just didn't come up like that, you know?

Tiesiog, nekilo toks klausimas.

But to be fair, chemical engineers as a group

Tiesą sakant, chemijos inžinieriai, kaip atskira grupė

haven't really earned a reputation over the centuries

amžių bėgyje neužsitarnavo

for being alcoholic manic-depressives.

alkoholikų ar maniakine depresija sergančių žmonių reputacijos.

(Laughter)

(Juokiasi)

We writers, we kind of do have that reputation,

Mes, rašytojai, ko gero turime tokią reputaciją

and not just writers, but creative people across all genres,

ir ne tik rašytojai, bet visų sričių kūrybos žmonės,

it seems, have this reputation for being enormously mentally unstable.

regis, turi siaubingai psichiškai nestabilių žmonių reputaciją.

And all you have to do is look at the very grim death count

Pakanka žvilgterėti į gana liūdną mirčių statistiką

in the 20th century alone, of really magnificent creative minds

jau vien 20 amžiuje tarp ypatingai kūrybingų žmonių

who died young and often at their own hands, you know?

kurie mirė jauni ir dažnai nuo savo pačių rankos.

And even the ones who didn't literally commit suicide

Ir netgi tie, kurie tiesiogine prasme nepakėlė prieš save rankos

seem to be really undone by their gifts, you know.

buvo pražudyti savo talento.

Norman Mailer, just before he died, last interview, he said,

Norman'as Mailer'is, interviu, kurį davė prieš pat savo mirtį, pasakė:

"Every one of my books has killed me a little more."

,,Kiekviena mano knyga mane po truputį žudė."

An extraordinary statement to make about your life's work.

Tai gan nepaprastas pareiškimas apie viso gyvenimo triūsą.

But we don't even blink when we hear somebody say this,

Bet mes net nemirktelim kai girdime tai sakant,

because we've heard that kind of stuff for so long

nes jau tiek kartų tai girdėjome

and somehow we've completely internalized and accepted collectively

ir kažkaip visiškai įsisavinome ir kolektyviškai priimėme mintį

this notion that creativity and suffering are somehow inherently linked

jog kūrybiškumas ir kančia yra kažkaip neatskiriamai susiję

and that artistry, in the end, will always ultimately lead to anguish.

ir kad buvimas menininku neišvengiamai galų gale atves į kančią.

And the question that I want to ask everybody here today

Aš šiandien noriu paklausti visų čia susirinkusiųjų

is are you guys all cool with that idea?

ar jūs pritariat šiai minčiai?

Are you comfortable with that?

Ar gerai jaučiatės taip galvodami?

Because you look at it even from an inch away and, you know --

Nes jūs tik per sprindį nuo to - ir - žinote

I'm not at all comfortable with that assumption.

Aš visiškai nenoriu sutikt su šia prielaida.

I think it's odious.

Aš manau, tai bjauru.

And I also think it's dangerous,

Taip pat aš manau, tai pavojinga,

and I don't want to see it perpetuated into the next century.

ir tikrai nenorėčiau, kad tokios prielaidos išliktų ateinančiame šimtmetyje.

Manau, būtų geriau jei mes skatintume mūsų kūrėjus gyventi.

I think it's better if we encourage our great creative minds to live.

And I definitely know that, in my case -- in my situation --

Ir aš tikrai žinau, jog, mano atveju, mano situacijoje --

it would be very dangerous for me to start sort of leaking down that dark path

man būtų labai pavojinga leistis tamsiu tokių prielaidų keliu,

of assumption,

ypač turint omeny aplinkybę

particularly given the circumstance that I'm in right now in my career.

kad šiuo metu darau karjerą.

Which is -- you know, like check it out,

Kaip ten bebūtų

I'm pretty young, I'm only about 40 years old.

aš dar gana jauna, man tik apie 40 metų.

Aš tebeturiu kokį 40 darbingų metų prieš save.

I still have maybe another four decades of work left in me.

And it's exceedingly likely that anything I write from this point forward

Ir yra didžiulė tikimybė, jog visa tai ką aš parašysiu nuo šio momento

is going to be judged by the world as the work that came after

bus pasaulio teisiama, kaip kūrinys, sukurtas po

the freakish success of my last book, right?

tokios beprotiškos mano paskutinės knygos sekmės.

I should just put it bluntly, because we're all sort of friends here now --

Pasakysiu tiesiai, kadangi mes čia visi kaip ir draugai --

it's exceedingly likely that my greatest success is behind me.

labai galimas daiktas, kad mano didžiausia sėkmė jau praėjo.

So Jesus, what a thought!

O, Jėzau, kokia mintis!

That's the kind of thought that could lead a person

Žinote, jei imsi taip galvoti

to start drinking gin at nine o'clock in the morning,

tai pradėsi gerti džiną devintą ryto,

and I don't want to go there.

ir aš to nenoriu.

(Laughter)

(Juokas)

I would prefer to keep doing this work that I love.

Aš verčiau tęsiu savo mylimą darbą.

Ir čia iškyla klausimas -, kaip?

And so, the question becomes, how?

And so, it seems to me, upon a lot of reflection,

Gerai pasvarsčius, man darosi aišku

that the way that I have to work now, in order to continue writing,

jog tam, kad galėčiau dirbti, kad galėčiau ir toliau rašyti,

is that I have to create some sort of protective psychological construct, right?

turiu susikurti tam tikrą apsauginę pshichologinę struktūrą, suprantate?

I have to sort of find some way to have a safe distance

Aš turiu rasti tam tikrą būdą išlaikyti saugų atstumą

between me, as I am writing, and my very natural anxiety

tarp rašančios savęs - ir to labai natūralaus nerimo dėl

about what the reaction to that writing is going to be, from now on.

reakcijos į mano būsimą kūrybą.

And, as I've been looking, over the last year,

Kai pastaruosius metus ieškojau pavyzdžių kaip tai padaryti,

for models for how to do that,

I've been sort of looking across time,

peržvelgiau įvairias epochas,

and I've been trying to find other societies

ir bandžiau rasti kitas visuomenes

to see if they might have had better and saner ideas than we have

ir pažiūrėti ar jos neturi geresnių ir sveikesnių pasiūlymų, negu mes

about how to help creative people

apie tai kaip padėti kūrybiškiems žmonėms suvaldyti

sort of manage the inherent emotional risks of creativity.

būdingą emocinę kūrybiškumo riziką.

And that search has led me to ancient Greece and ancient Rome.

Ir šis tyrimas, atvedė mane į senovės Graikiją ir senovės Romą.

So stay with me, because it does circle around and back.

Sekite mano mintį, ji daro ratą ir grįžta atgal.

But, ancient Greece and ancient Rome --

Tačiau tais laikais senovės Graikijoje ir Romoje --

people did not happen to believe that creativity

žmonėms neatrodė, kad kūrybingumas

came from human beings back then, OK?

kyla iš žmonių.

People believed that creativity was this divine attendant spirit

Žmonės tikėjo, jog kūrybiškumas yra tokia dieviška žmogų lydinti dvasia

that came to human beings from some distant and unknowable source,

kuri ateina pas žmones iš kažkokio tolimo ir nežinomo šaltinio

for distant and unknowable reasons.

dėl tolimų ir nežinomų priežaščių.

The Greeks famously called these divine attendant spirits of creativity "daemons."

Graikai šias dieviškas palydoves dvasias vadino ,,demonais."

Socrates, famously, believed that he had a daemon

Sokratas, kaip žinia, tikėjo kad turi "demoną",

who spoke wisdom to him from afar.

kuris iš toli bylojo jam išmintį.

The Romans had the same idea,

Romėnai manė taip pat,

but they called that sort of disembodied creative spirit a genius.

tačiau jie vadino šią bekūnę kūrybinę dvasią Genijumi.

Which is great, because the Romans did not actually think

Ir tai yra nuostabu, nes Romėnai iš tikrųjų negalvojo

that a genius was a particularly clever individual.

jog Genijus yra kokia nors labai protinga būtybė.

They believed that a genius was this, sort of magical divine entity,

Jie tikėjo, kad Genijus yra savotiška stebuklinga dieviška esybė,

who was believed to literally live in the walls of an artist's studio,

kuri, kaip buvo tikima, gyvena tiesiog menininko studijos sienose

lyg koks Dobby - naminis elfas

kind of like Dobby the house elf,

and who would come out

kuris išlenda ir nemačiom pagelbėja menininkui,

and sort of invisibly assist the artist with their work

ir suteikia rezultatui galutinę formą.

and would shape the outcome of that work.

So brilliant -- there it is, right there, that distance that I'm talking about --

Puiku -- štai jums ta distancija apie kurią aš ir kalbu --

that psychological construct to protect you from the results of your work.

ta psichologinė struktūra, kuri saugo jus nuo jūsų darbo rezultatų.

And everyone knew that this is how it functioned, right?

Ir visi žino, kaip tai veikia.

So the ancient artist was protected from certain things,

Taigi, senovės menininkas buvo apsaugotas nuo tam tikrų dalykų,

like, for example, too much narcissism, right?

kaip, pavyzdžiui, per didelė savimeilė.

If your work was brilliant, you couldn't take all the credit for it,

Jei jūsų darbas nuostabus, jūs negalite prisiimti sau visos garbės,

everybody knew that you had this disembodied genius who had helped you.

nes visi žino, jog jums padėjo tas bekūnis Genijus.

If your work bombed, not entirely your fault, you know?

Jei kūrinys nepasisekė, tai taip pat ne vien jūsų klaida.

Everyone knew your genius was kind of lame.

Visi suprato, jog jūsų genijus šlubuoja.

(Laughter)

Štai šitaip žmonės Vakaruose ilgą laiką mąstė apie kūrybiškumą.

And this is how people thought about creativity in the West

for a really long time.

Ir tada atėjo Renesansas ir viskas pasikeitė.

And then the Renaissance came and everything changed,

and we had this big idea, and the big idea was,

Mums šovė į galvą galinga mintis -

let's put the individual human being at the center of the universe

Visatos centre pastatyti individą -

aukščiau visų dievų ir slėpinių - ir taip nebeliko vietos

above all gods and mysteries,

and there's no more room for mystical creatures

mistiškoms būtybėms, kurios paklūsta dieviškam įstatymui.

who take dictation from the divine.

And it's the beginning of rational humanism,

Tai yra racionalaus humanizmo pradžia,

and people started to believe that creativity

ir žmonės pradėjo tikėti, jog kūrybiškumas

kyla vien tik iš paties individo 'aš.'

came completely from the self of the individual.

And for the first time in history,

Pirmą kartą istorijoje

you start to hear people referring to this or that artist as being a genius,

išgirdome vieną ar kitą meninką pavadinant GENIJUMI,

rather than having a genius.

o ne turint Genijų.

And I got to tell you, I think that was a huge error.

Turiu jums pasakyti - aš manau, kad tai buvo didžiulė klaida.

You know, I think that allowing somebody, one mere person

Aš manau, leisti kažkokiam paprasčiausiam žmogui

to believe that he or she is like, the vessel,

tikėti, jog jis ar ji yra lyg indas

you know, like the font and the essence and the source

lyg versmė, esmė ir šaltinis

visos dieviškos, kuriančios, nesuvokiamos, amžinos paslapties -

of all divine, creative, unknowable, eternal mystery

is just a smidge too much responsibility to put on one fragile, human psyche.

yra mažuma per didelė atsakomybė užkraunama gležnai žmogiškai psichikai.

It's like asking somebody to swallow the sun.

Čia tas pats, kaip paprašyti ko nors praryti saulę.

It just completely warps and distorts egos,

Tai visiškai iškraipo ir deformuoja ego,

and it creates all these unmanageable expectations about performance.

tai verčia tikėtis neįmanomo rezultato.

And I think the pressure of that

Ir aš manau, jog šis spaudimas

has been killing off our artists for the last 500 years.

pastoviai žudė menininkus pastaruosius 500 metų.

And, if this is true,

Ir jei tai yra tiesa,

and I think it is true,

o aš manau, jog tai tiesa,

the question becomes, what now?

iškyla klausimas, kas toliau?

Can we do this differently?

Ar mes galime daryti kitaip?

Maybe go back to some more ancient understanding

Galbūt reikėtų sugrįžti prie senojo supratimo

about the relationship between humans and the creative mystery.

apie žmonių ir kūrybiškumo paslaptingą ryšį.

Maybe not.

Galbūt ne.

Maybe we can't just erase 500 years of rational humanistic thought

Gal vis tik negalime imti ir ištrinti 500 racionalaus humanizmo metų

in one 18 minute speech.

per vieną 18 minučių paskaitą.

And there's probably people in this audience

Ir galbūt šioje salėje yra žmonių

who would raise really legitimate scientific suspicions

kurie iškeltų tikrai pagrįstus moksliškus įtarimus

about the notion of, basically, fairies

dėl tokių sąvokų, kaip pasakų fėjos,

who follow people around rubbing fairy juice on their projects and stuff.

kurios sekioja žmonėms iš paskos ir ženklina jų darbus stebuklingais fėjų syvais.

I'm not, probably, going to bring you all along with me on this.

Greičiausiai aš jūsų visų neįtikinsiu.

But the question that I kind of want to pose is --

Bet klausimas, kurį aš bandau iškelti yra šis --

you know, why not?

- o kodėl gi ne?

Why not think about it this way?

Kodėl negalvojus būtent taip?

Because it makes as much sense as anything else I have ever heard

Juk tai tiek pat prasminga, kaip ir visa kita, ką man teko girdėti

in terms of explaining the utter maddening capriciousness

bandant paaiškinti iš proto varantį

of the creative process.

kaprizingą kūrybinio proceso būdą.

A process which, as anybody who has ever tried to make something --

Kiekvienas, kada nors bandęs ką nors sukurti --

o tai ko gero būtų visi čia esantys --

which is to say basically everyone here ---

knows does not always behave rationally.

žino, kad kūrybos procesas ne visada elgiasi protingai.

And, in fact, can sometimes feel downright paranormal.

Tiesą sakant, kartais jis gali atrodyti absoliučiai antgamtiškas.

I had this encounter recently

Neseniai man teko susitikti su nepaprasta Amerikos poete Ruth Stone,

where I met the extraordinary American poet Ruth Stone,

who's now in her 90s, but she's been a poet her entire life

kuriai jau skaičiuoja devintą dešimtmetį ir visą gyvenimą kūrė eiles.

and she told me that when she was growing up in rural Virginia,

Ji man pasakojo, kai ji augo Virdžinijos kaime,

she would be out working in the fields,

jai bedirbant laukuose,

and she said she would feel and hear a poem

ji pajausdavo ir išgirsdavo eilėraštį

coming at her from over the landscape.

artėjantį viršum kraštovaizdžio.

And she said it was like a thunderous train of air.

Tai būdavo lyg griausmingas oro gūsis.

And it would come barreling down at her over the landscape.

Tas eilėraštis atidunėdavo pas ją per visą kraštą.

Ji jautė jį ateinant, nes jis drebindavo žemę jai po kojom.

And she felt it coming, because it would shake the earth under her feet.

She knew that she had only one thing to do at that point,

Ji žinojo, kad vienintelis dalykas, ką ji turi tuo momentu daryti -

and that was to, in her words, "run like hell."

tai, jos žodžiais tariant, ,,lėkti kaip išprotėjus" -

And she would run like hell to the house

Ir ji dumdavo namo kiek tik kojos neša

and she would be getting chased by this poem,

o eilėraštis vydavosi ją,

svarbiausia buvo kuo greičiau rasti popieriaus lapą ir pieštuką

and the whole deal was that she had to get to a piece of paper and a pencil

kad kai eilės griaudės per ją, ji galėtų jas sugriebti

fast enough so that when it thundered through her, she could collect it

ir suguldyti į popierių.

Kartais ji nebūdavo tokia greita,

and grab it on the page.

And other times she wouldn't be fast enough,

ji bėgdavo, bėgdavo, bėgdavo ir nespėjus parbėgti į namus

so she'd be running and running, and she wouldn't get to the house

eilėraštis pralėkdavo kiaurai ją, bet ji jo nepagaudavo

and the poem would barrel through her and she would miss it

Eilėraštis nukeliaudavo tolyn per laukus,

and she said it would continue on across the landscape,

ieškodamas, kaip ji išsireiškė - ,,kito poeto."

looking, as she put it "for another poet."

Tačiau kartais - kaip ji sako -

And then there were these times --

this is the piece I never forgot --

to atvejo aš niekad nepamiršiu -

she said that there were moments where she would almost miss it, right?

- pasitaikydavo akimirkos, kai ji vos spėdavo sučiupti eilėraštį.

So, she's running to the house and she's looking for the paper

Taigi, ji bėga į namus ir ieško popieriaus lapo

ir eilėraštis jau eina per ją,

and the poem passes through her,

and she grabs a pencil just as it's going through her,

ir ji griebia pieštuką kaip tik tą akimirką kai eilėraštis persmelkia ją,

and then she said, it was like she would reach out with her other hand

ir tada - ji sako - ji tartum ištiesia kitą ranką

ir pačiumpa eilėraštį.

and she would catch it.

Ji griebia eilėraštį už uodegos,

She would catch the poem by its tail,

ir įtraukia jį atbulą atgal į save

and she would pull it backwards into her body

as she was transcribing on the page.

teberašydama ant popieriaus.

And in these instances, the poem would come up on the page perfect and intact

Ir eilėraštis atsiduria ant popieriaus sveikas ir gyvas

but backwards, from the last word to the first.

tačiau atvirkščia tvarka, nuo paskutinio žodžio iki pirmo.

(Laughter)

(Juokiasi)

So when I heard that I was like -- that's uncanny,

Kai išgirdau tai, aš pamaniau sau - kažkokia nesąmonė,

that's exactly what my creative process is like.

lygiai toks yra ir mano kūrybinis procesas.

(Laughter)

(Juokiasi)

That's not at all what my creative process is -- I'm not the pipeline!

Aišku, mano kūrybinis procesas nėra viena tai - aš nesu koks vamzdis!

I'm a mule, and the way that I have to work

Aš esu užsispyrusi kaip asilas, ir mano darbo būdas

is I have to get up at the same time every day,

yra toks, kad aš turiu atsikelti tuo pačiu metu kiekvieną dieną,

ir darbuotis liejant prakaitą, ir smelktis tikrai nerangiai ...

and sweat and labor and barrel through it really awkwardly.

Bet netgi man, darbo jaučiui

But even I, in my mulishness,

even I have brushed up against that thing, at times.

netgi man kartais pavyksta palytėti, pajausti kažką panašaus.

And I would imagine that a lot of you have too.

Ir manyčiau, daugumai iš jūsų taip pat.

You know, even I have had work or ideas come through me from a source

Net man taip yra buvę, kad darbas ar idėjos kartais ateina iš šaltinio

that I honestly cannot identify.

kurio aš sąžiningai negaliu įvardinti.

And what is that thing?

Ir kas tai yra?

And how are we to relate to it in a way that will not make us lose our minds,

Ir kaip mums suvokti tai neprarandant sveiko proto,

but, in fact, might actually keep us sane?

ar tiksliau, išlikti blaiviai mąstantiems?

And for me, the best contemporary example that I have of how to do that

Man geriausias šiuolaikinis pavyzdys, kaip tą padaryti

is the musician Tom Waits,

yra muzikantas Tom'as Waits'as,

who I got to interview several years ago on a magazine assignment.

iš kurio prieš keletą metų aš ėmiau interviu vienam žurnalui.

And we were talking about this,

Ir mes kalbėjomės apie tai.

and you know, Tom, for most of his life, he was pretty much the embodiment

Žinote, juk Tom'as, beveik visą gyvenimą buvo tikras įsikūnijimas

of the tormented contemporary modern artist,

kenčiančio šiuolaikinio menininko,

bandančio suvaldyti, įveikti

trying to control and manage and dominate

these sort of uncontrollable creative impulses

tuos nežabotus kūrybinius impulsus

that were totally internalized.

kurie jį draskė iš vidaus.

But then he got older, he got calmer,

Bet su amžiumi jis aprimo.

and one day he was driving down the freeway in Los Angeles,

Jis man pasakojo, kaip kartą jis važiavo autostrada Los Andžele -

and this is when it all changed for him.

ir būtent tada viskas pasikeitė.

And he's speeding along, and all of a sudden

Jis lekia keliu, ir stiga netikėtai

he hears this little fragment of melody,

išgirsta trumpą melodijos fragmentą

that comes into his head as inspiration often comes, elusive and tantalizing,

atėjusį jam į galvą, kaip įkvėpimas dažnai ateina, nepagaunamas ir erzinantis.

and he wants it, it's gorgeous,

Jam patinka ta melodija, ji puiki

and he longs for it, but he has no way to get it.

ir jis jos siekia, bet nėra kaip ją paimti.

He doesn't have a piece of paper, or a pencil, or a tape recorder.

Jis neturi popieriaus lapo, jis neturi pieštuko,

jis neturi įrašančio magnetofono.

So he starts to feel all of that old anxiety start to rise in him

Jis pajunta, kad ima kilti senasis nerimas -

- aš prarasiu šią melodiją - galvoja jis

like, "I'm going to lose this thing,

and I'll be be haunted by this song forever.

- ir tada ši daina neduos man ramybės per amžius.

I'm not good enough, and I can't do it."

Aš nevykėlis, aš nesugebu."

And instead of panicking, he just stopped.

Tačiau užuot panikavęs jis tiesiog sustojo.

He just stopped that whole mental process and he did something completely novel.

Jis tiesiog sustabdė visą tą mąstymo procesą

ir padarė neįprastą dalyką.

He just looked up at the sky, and he said,

Jis tiesiog žvilgterėjo aukštyn į dangų ir pasakė:

"Excuse me, can you not see that I'm driving?"

,,Atsiprašau, ar jūs nematote, kad aš vairuoju?"

(Laughter)

(Juokas)

"Do I look like I can write down a song right now?

,,Ar jums atrodo, jog aš dabar galėčiau parašyti dainą?

If you really want to exist, come back at a more opportune moment

Jei tu tikrai nori egzistuoti, grižk kai bus tinkamesnis momentas

when I can take care of you.

tada, kai aš galėsiu tau skirti dėmesio.

Otherwise, go bother somebody else today.

Jei ne, eik ir trukdyk ką nors kitą šiandien.

Go bother Leonard Cohen."

Eik ir trukdyk Leonard'ą Cohen'ą."

And his whole work process changed after that.

Ir visas jo darbo procesas po šito pasikeitė.

Not the work, the work was still oftentimes as dark as ever.

Ne pats darbas, darbas dažniausiai buvo sunkus kaip visada.

But the process, and the heavy anxiety around it

Bet pats procesas, ir tas slegiantis nerimas, kuris jį lydėjo

was released when he took the genie, the genius out of him

atsileido, kai jis išleido džiną, genijų tūnantį jame

where it was causing nothing but trouble, and released it back where it came from,

kur jis kėlė tik rūpesčius - paleido jį ten, iš kur jis atėjo

ir suvokė, jog tai neturi būti vidinis, kankinantis dalykas.

and realized that this didn't have to be this internalized, tormented thing.

Tai gali būti savotiškas, nuostabus, keistas bendradarbiavimas

It could be this peculiar, wondrous, bizarre collaboration,

kind of conversation between Tom and the strange, external thing

lyg pokalbis tarp Tom'o ir to keisto, išorinio pavidalo

that was not quite Tom.

kuris nebuvo tikras Tom'as.

When I heard that story, it started to shift a little bit

Taigi, kai aš išgirdau šią istoriją, mano darbo stilius

the way that I worked too, and this idea already saved me once.

taip pat pradėjo keistis, ir tai vieną kart mane išgelbėjo.

It saved me when I was in the middle of writing "Eat, Pray, Love,"

Ši idėja išgelbėjo mane įpusėjus rašyti ,,Valgyk, Melskis, Mylėk,"

and I fell into one of those sort of pits of despair

kai aš buvau puolus į neviltį

that we all fall into when we're working on something and it's not coming

į kurią įpuolame visi, kai bandome kažką sukurti ir nesiseka

and you start to think this is going to be a disaster, the worst book ever written.

ir tada imi galvoti, kad tai bus tragedija,

kad tai bus pati blogiausia kada nors parašyta knyga.

Not just bad, but the worst book ever written.

Ne šiaip bloga, bet pati blogiausia kada nors parašyta knyga.

Ir aš ėmiau galvoti, kad reikia tiesiog mesti šį projektą.

And I started to think I should just dump this project.

But then I remembered Tom talking to the open air

Bet tada aš prisiminiau Tom'ą kalbant į erdvę

and I tried it.

ir aš išmėginau tą patį.

So I just lifted my face up from the manuscript

Taigi, aš tiesiog pakėliau galvą nuo rankraščio

and I directed my comments to an empty corner of the room.

ir kreipiausi į tuščią kambario kampą.

And I said aloud, "Listen you, thing,

Garsiai pasakiau - ,,Klausyk, tu ten,

you and I both know that if this book isn't brilliant

mes abu žinome - jei ši knyga nebus tobula

that is not entirely my fault, right?

tai nebus vien tik mano kaltė, ar ne?

Because you can see that I am putting everything I have into this,

Juk tu matai, aš dedu visas pastangas

I don't have any more than this.

aš darau ką galiu.

If you want it to be better, you've got to show up and do your part of the deal.

Taigi, jei nori, kad ši kyga būtų geresnė, išlįsk ir prisidėk prie šito reikalo.

Gerai. Bet jei neprisidedi - tai žinai ką? Eik velniop.

But if you don't do that, you know what, the hell with it.

Aš vis tiek rašysiu, nes tai mano darbas.

I'm going to keep writing anyway because that's my job.

And I would please like the record to reflect today

Ir malonėkite užregistruoti,

kad šiandien aš pasirodžiau darbe."

that I showed up for my part of the job."

(Juokas)

(Laughter)

Because --

Kadangi --

(Applause)

(Aplodismentai)

Because in the end it's like this, OK --

pabaigoje taip ir būna. Na gerai --

centuries ago in the deserts of North Africa,

prieš amžių amžius Šiaurės Afrikos dykumose,

people used to gather for these moonlight dances of sacred dance and music

žmonės rinkdavosi mėnesienoje, šokdavo sakralinius šokius ir grodavo -

that would go on for hours and hours, until dawn.

tas tęsdavosi valandų valandas iki saulėtekio.

They were always magnificent, because the dancers were professionals

Tie šokiai būdavo nuostabūs, nes šokėjai - profesionalai,

and they were terrific, right?

ir jie buvo tikrai geri.

Bet retkarčiais, labai retai, atsitikdavo kažkas tokio,

But every once in a while, very rarely, something would happen,

and one of these performers would actually become transcendent.

ir vienas iš jų peržengdavo ribą -

And I know you know what I'm talking about,

Žinau, kad jūs žinote apie ką aš kalbu,

because I know you've all seen, at some point in your life,

nes aš žinau, jog jūs visi nors kartą gyvenime esate matę panašų pasirodymą.

a performance like this.

It was like time would stop,

Rodės laikas sustojo,

and the dancer would sort of step through some kind of portal

šokėjas lyg įžengė į kitą erdvę,

nors nedarė nieko, ko nebūtų daręs tūkstantį kartų prieš tai,

and he wasn't doing anything different

than he had ever done, 1,000 nights before,

but everything would align.

bet viskas taip sustyguota -

And all of a sudden, he would no longer appear to be merely human.

ir staiga jis daugiau nebėra vien paprastas žmogus.

Jis šviečia iš vidaus, iš gilumos

He would be lit from within, and lit from below

and all lit up on fire with divinity.

ir visas spindi dieviška ugnim.

And when this happened, back then,

Ir tuomet, kai tai atsitikdavo,

people knew it for what it was, you know, they called it by its name.

žmonės žinojo kas tai, jie vadindavo tai tikru vardu.

They would put their hands together and they would start to chant,

Jie sudėdavo rankas ir imdavo giedoti

"Allah, Allah, Allah, God, God, God."

,,Alach, Alach, Alach, Dievas, Dievas, Dievas."

That's God, you know.

Tai yra Dievas.

Curious historical footnote:

Įdomus istorinis pastebėjimas --

when the Moors invaded southern Spain, they took this custom with them

kai maurai įsiveržė į pietinę Ispaniją, jie pasisavino šį paprotį.

and the pronunciation changed over the centuries

Tarimas per amžius pasikeitė

from "Allah, Allah, Allah," to "Olé, olé, olé,"

iš ,,Alach, Alach, Alach" į ,,Ole, ole, ole,"

which you still hear in bullfights and in flamenco dances.

ką galite išgirst per bulių kovas ir flamenko šokius.

In Spain, when a performer has done something impossible and magic,

Ispanijoje, kai atlikėjas atlieka ką nors neįmanomo ar stebuklingo,

"Allah, olé, olé, Allah, magnificent, bravo,"

,,Alach, ole, ole, Alach, nuostabu, bravo,"

incomprehensible, there it is -- a glimpse of God.

Nesuvokiama, bet štai - Dievo švystelėjimas.

Which is great, because we need that.

Ir tai yra nuostabu, kadangi mums to reikia.

But, the tricky bit comes the next morning,

Bet kebliausias dalykas kyla kitą dieną -

for the dancer himself, when he wakes up and discovers

kai tas pats šokėjas atsikelia ryte

that it's Tuesday at 11 a.m., and he's no longer a glimpse of God.

ir atranda, kad šiandien antradienis, 11 valanda ryto ir jis daugiau nėra Dievo švystelėjimas.

He's just an aging mortal with really bad knees,

Jis tiesiog pagyvenęs mirtingasis, su skaudančiais keliais,

and maybe he's never going to ascend to that height again.

ir galbūt niekada daugiau jam nebepavyks pasiekti tos dieviškos aukštumos.

And maybe nobody will ever chant God's name again as he spins,

ir galbūt niekas niekada nebeskanduos Dievo vardo jam šokant.

and what is he then to do with the rest of his life?

Ką jam daryti su savo likusiu gyvenimu?

This is hard.

Tai nelengva.

This is one of the most painful reconciliations to make

Tai vienas skausmingiausių susitaikymų kuriuos reikia priimti

in a creative life.

kūrybiniame gyvenime.

But maybe it doesn't have to be quite so full of anguish

Tačiau gal nebūtina taip kankintis

if you never happened to believe, in the first place,

ypač jei jūs niekada ir nesitikėjote,

that the most extraordinary aspects of your being came from you.

kad tokia nepaprasta jūsų esybės pusė slepiasi jumyse.

But maybe if you just believed that they were on loan to you

Galbūt tiesiog laikykime, kad tai mums buvo paskolinta

from some unimaginable source for some exquisite portion of your life

tam tikram gyvenimo laikotarpiui iš kažkokio neįsivaizduojamo šaltinio,

to be passed along when you're finished,

ir baigus darbą, bus perduota kažkam kitam.

with somebody else.

And, you know, if we think about it this way, it starts to change everything.

Žinote, šitoks mąstymo kelias viską keičia.

This is how I've started to think,

Ir aš pradėjau šitaip galvoti,

and this is certainly how I've been thinking in the last few months

ir būtent taip aš galvojau pastaruosius keletą mėnesių,

as I've been working on the book that will soon be published,

rašydama knygą, kuri netrukus bus išleista

as the dangerously, frighteningly over-anticipated follow up

- tas su nerimu lauktas pavojingasis baisusis

to my freakish success.

mano ankstesnės sekmės tęsinys.

And what I have to sort of keep telling myself

Aš turiu sau nuolat kartoti

when I get really psyched out about that is don't be afraid.

kai imu psichuoti dėl to

- nebijok!

Don't be daunted. Just do your job.

Neprarask ryžto.

Tiesiog daryk savo darbą.

Continue to show up for your piece of it, whatever that might be.

Rodykis darbe ir atlik savo dalį, kad ir kas tai bebūtų.

If your job is to dance, do your dance.

Jei tavo darbas yra šokti, šok.

If the divine, cockeyed genius assigned to your case

Jei dieviškasis, trenktas genijus, atsakingas už tavo reikalą

decides to let some sort of wonderment be glimpsed, for just one moment

nuspręs nors vienai akimirkai leisti stebuklui,

through your efforts, then "Olé!"

nušviesti tavo triūsą - tuomet ,,Ole!"

O jei ne - tiesiog šokite toliau.

And if not, do your dance anyhow.

And "Olé!" to you, nonetheless.

Ir kas bebūtų, jums - ,,Ole!"

I believe this and I feel that we must teach it.

Aš tikiu tuo ir jaučiu, kad mes turime to mokyti.

,,Ole!" jums, kas bebūtų,

"Olé!" to you, nonetheless,

just for having the sheer human love and stubbornness

vien už jūsų žmogišką meilę ir užsispyrimą

to keep showing up.

tęsti savo darbą.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Aplodismentai)

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Aplodismentai)

June Cohen: Olé!

June Cohen: Ole!

(Applause)

(Aplodismentai)