Chimamanda Ngozi Adichie: The danger of a single story | TED

Translator: Milda Baronaitė Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

I'm a storyteller.

Aš – pasakotoja

And I would like to tell you a few personal stories

ir norėčiau jums papasakoti keletą asmeninių istorijų

about what I like to call "the danger of the single story."

apie tai, ką vadinu „vienintelės istorijos pavojumi“.

I grew up on a university campus in eastern Nigeria.

Aš užaugau universiteto miestelyje rytų Nigerijoje.

My mother says that I started reading at the age of two,

Mano mama sako, kad skaityti pradėjau būdama dvejų metų,

although I think four is probably close to the truth.

nors manau, kad veikiau buvau ketverių.

So I was an early reader,

Taigi, skaityti pradėjau anksti

and what I read were British and American children's books.

ir skaičiau britų ir amerikiečių knygas vaikams.

I was also an early writer,

Rašyti taip pat pradėjau anksti.

and when I began to write, at about the age of seven,

Kai būdama septynerių metų pradėjau rašyti

stories in pencil with crayon illustrations

kreidelėmis iliustruotas istorijas,

that my poor mother was obligated to read,

kurias mano vargšė mama buvo įpareigota skaityti,

I wrote exactly the kinds of stories I was reading:

aš rašiau tokias pačias istorijas, kokias skaičiau:

All my characters were white and blue-eyed,

Visi mano veikėjai buvo baltos odos ir mėlynakiai,

they played in the snow,

jie žaidė sniege,

they ate apples,

valgė obuolius,

(Laughter)

(Juokas)

and they talked a lot about the weather,

ir dažnai kalbėjo apie orą,

how lovely it was that the sun had come out.

kaip buvo nuostabu, kad pasirodė saulė.

(Laughter)

(Juokas)

Now, this despite the fact that I lived in Nigeria.

Rašiau tai, nors ir gyvenau Nigerijoje.

I had never been outside Nigeria.

Niekada nebuvau išvykusi iš Nigerijos.

We didn't have snow, we ate mangoes,

Čia nesnigo, mes valgėme mangus,

and we never talked about the weather,

ir niekada nekalbėdavome apie orą,

because there was no need to.

tam nebuvo jokio reikalo.

My characters also drank a lot of ginger beer,

Be to, mano veikėjai gėrė daug imbierinio alaus,

because the characters in the British books I read

nes knygų, kurias skaičiau, veikėjai

drank ginger beer.

gėrė imbierinį alų.

Never mind that I had no idea what ginger beer was.

O aš net nenutuokiau, kas tai per gėrimas.

(Laughter)

(Juokas)

And for many years afterwards,

Daugybę metų po to

I would have a desperate desire to taste ginger beer.

be proto troškau paragauti imbierinio alaus.

But that is another story.

Bet tai jau kita istorija.

What this demonstrates, I think,

Manau, kad tai parodo,

is how impressionable and vulnerable we are

kokie paveikiami ir pažeidžiami esame

in the face of a story,

susidurdami su istorijomis,

particularly as children.

ypač vaikystėje.

Because all I had read were books in which characters were foreign,

Kadangi skaičiau tik knygas, kuriose veikėjai buvo svetimšaliai

I had become convinced that books

aš buvau tvirtai įsitikinusi,

by their very nature had to have foreigners in them

kad knygose privalu turėti svetimšalių veikėjų

and had to be about things with which I could not personally identify.

ir kad jos turi pasakoti apie dalykus, kurie man buvo svetimi.

Now, things changed when I discovered African books.

Viskas pasikeitė, kai atradau afrikietiškas knygas.

There weren't many of them available,

Jų nebuvo daug,

and they weren't quite as easy to find as the foreign books.

ir jas nebuvo taip paprasta rasti, kaip užsienietiškas.

But because of writers like Chinua Achebe and Camara Laye,

Tačiau dėl tokių rašytojų kaip Chinua Achebe ir Camara Laye,

I went through a mental shift in my perception of literature.

mano supratimas apie literatūrą visai pasikeitė.

I realized that people like me,

Aš supratau, kad tokie žmonės kaip aš,

girls with skin the color of chocolate,

mergaitės šokolado spalvos oda,

whose kinky hair could not form ponytails,

kurių garbanotų plaukų negalima surišti į uodegą,

could also exist in literature.

taip pat gali atsirasti literatūroje.

I started to write about things I recognized.

Aš pradėjau rašyti apie dalykus, kurie man buvo pažįstami.

Now, I loved those American and British books I read.

Man patiko britų ir amerikiečių knygos, kurias skaičiau.

They stirred my imagination. They opened up new worlds for me.

Jos žadindavo mano vaizduotę ir atverdavo man naujus pasaulius.

But the unintended consequence

Tačiau netikėta jų pasekmė buvo ta,

was that I did not know that people like me

kad nesužinojau, jog tokie žmonės, kaip aš

could exist in literature.

gali būti knygų veikėjais.

So what the discovery of African writers did for me was this:

Taigi, atradusi afrikiečių rašytojus

It saved me from having a single story of what books are.

žinojau daugiau nei vieną istoriją apie tai, kas yra knygos.

I come from a conventional, middle-class Nigerian family.

Aš kilusi iš tradicinės vidurinės klasės nigeriečių šeimos.

My father was a professor.

Mano tėvas buvo dėstytojas.

My mother was an administrator.

Mano mama buvo administratorė.

And so we had, as was the norm,

Kaip ir buvo įprasta, mes turėjome namų tvarkytojus,

live-in domestic help, who would often come from nearby rural villages.

kurie dažniausiai atvykdavo iš gretimų kaimų.

So, the year I turned eight, we got a new house boy.

Kai man sukako aštuoneri, pas mus apsigyveno naujas berniukas.

His name was Fide.

Jo vardas buvo Fidė.

The only thing my mother told us about him was that his family was very poor.

Vienintelis dalykas, kurį mums sakė mama – kad jo šeima labai neturtinga.

My mother sent yams and rice, and our old clothes, to his family.

Mano mama siųsdavo jiems daržovių, ryžių ir senus mūsų rūbus.

And when I didn't finish my dinner, my mother would say,

Ir kai aš nesuvalgydavau savo pietų, mama sakydavo:

"Finish your food! Don't you know? People like Fide's family have nothing."

„Suvalgyk savo porciją! Nejau nežinai, kad Fidės šeima nieko neturi?“

So I felt enormous pity for Fide's family.

Dėl to labai gailėjau Fidės šeimos.

Then one Saturday, we went to his village to visit,

Kai vieną šeštadienį mes aplankėme Fidės šeimą jų kaimelyje

and his mother showed us a beautifully patterned basket

jo mama mums parodė nuostabiai nupintą krepšį,

made of dyed raffia that his brother had made.

kurį iš dažytų rafijų nupynė Fridės brolis.

I was startled.

Aš apstulbau.

It had not occurred to me that anybody in his family

Man nebuvo kilusi mintis, kad kas nors iš Fidės šeimos

could actually make something.

gebėtų ką nors sukurti.

All I had heard about them was how poor they were,

Viskas, ką apie juos girdėjau – kokie neturtingi jie buvo,

so that it had become impossible for me to see them as anything else but poor.

dėl to niekaip kitaip negalėjau jų matyti, tik kaip vargšų.

Their poverty was my single story of them.

Jų neturtas buvo vienintelė istorija apie juos.

Years later, I thought about this when I left Nigeria

Po daugybės metų prisiminiau tai išvykdama iš Nigerijos

to go to university in the United States.

studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose.

I was 19.

Man buvo devyniolika.

My American roommate was shocked by me.

Mano amerikietė kambariokė mums susipažinus buvo šokiruota.

She asked where I had learned to speak English so well,

Ji paklausė, kur aš išmokau taip gerai kalbėti angliškai

and was confused when I said that Nigeria

ir sutriko išgirdusi, kad Nigerijoje

happened to have English as its official language.

anglų kalba naudojama kaip oficiali kalba.

She asked if she could listen to what she called my "tribal music,"

Ji paklausė, ar galėtų paklaustyti to, ką pavadino mano „genties muzika“

and was consequently very disappointed

ir labai nusivylė, kai išsitraukiau

when I produced my tape of Mariah Carey.

savo Mariah'os Carey kasetę.

(Laughter)

(Juokas)

She assumed that I did not know how to use a stove.

Ji galvojo, kad aš nemoku naudotis virykle.

What struck me was this:

Labiausiai mane pribloškė,

She had felt sorry for me even before she saw me.

kad ji manęs gailėjosi dar prieš mane pamatydama.

Her default position toward me, as an African,

Jos pirma nuostata į mane, kaip afrikietę,

was a kind of patronizing, well-meaning pity.

buvo iš aukšto žvelgiantis, gera linkintis gailestis.

My roommate had a single story of Africa:

Mano kambariokė žinojo vienintelę Afrikos istoriją,

a single story of catastrophe.

vienintelę katastrofos istoriją.

In this single story,

Jos vienintelėje istorijoje

there was no possibility of Africans being similar to her in any way,

nebuvo įmanoma, kad afrikiečiai būtų į ją bent kuo panašūs,

no possibility of feelings more complex than pity,

nebuvo vietos jausmams, sudėtingesniems nei gailestis,

no possibility of a connection as human equals.

nebuvo įmanomas ryšys tarp mūsų, kaip lygių.

I must say that before I went to the U.S.,

Prisipažinsiu, kad prieš atvykdama į JAV

I didn't consciously identify as African.

sąmoningai nemąsčiau apie save, kaip afrikietę.

But in the U.S., whenever Africa came up, people turned to me.

Bet JAV, vos paminėjus Afriką, visi atsisukdavo į mane,

Never mind that I knew nothing about places like Namibia.

net jei nežinojau nieko apie tokias vietas, kaip Namibija.

But I did come to embrace this new identity,

Bet galiausiai priėmiau šią naują tapatybę

and in many ways I think of myself now as African.

ir dabar daugeliu atžvilgių matau save kaip afrikietę.

Although I still get quite irritable when Africa is referred to as a country,

Nors vis dar susierzinu, kai apie Afriką kalbama kaip apie šalį.

the most recent example being my otherwise wonderful flight

Paskutiniu pavyzdžiu būtų mano šiaip labai malonus skrydis

from Lagos two days ago,

prieš dvi dienas, iš Lagoso,

in which there was an announcement on the Virgin flight

kuriame nuskambėjo Virgin oro linijų pranešimas

about the charity work in "India, Africa and other countries."

apie labdaros darbą „Indijoje, Afrikoje ir kitose šalyse“.

(Laughter)

(Juokas)

So, after I had spent some years in the U.S. as an African,

Taigi, kai praleidau kelis metu JAV kaip Afrikietė,

I began to understand my roommate's response to me.

pradėjau suprasti savo kambariokės reakciją.

If I had not grown up in Nigeria,

Jei nebūčiau augusi Nigerijoje,

and if all I knew about Africa were from popular images,

ir jei viskas ką žinočiau apie Afriką būtų iš populiarių įvaizdžių

I too would think that Africa was a place of beautiful landscapes,

aš taip pat manyčiau, kad Afrika pilna nuostabių peizažų,

beautiful animals,

nuostabių gyvūnų

and incomprehensible people,

ir nesuprantamų žmonių,

fighting senseless wars, dying of poverty and AIDS,

kariaujančių beprasmius karus, mirštančių skurde ir nuo AIDS,

unable to speak for themselves

negebančių kalbėti už save

and waiting to be saved by a kind, white foreigner.

ir laukiančių, kol juos išgelbės geraširdis, baltaodis svetimšalis.

I would see Africans in the same way that I,

Matyčiau afrikiečius taip pat,

as a child, had seen Fide's family.

kaip būdama maža mačiau Fidės šeimą.

This single story of Africa ultimately comes, I think, from Western literature.

Manau, kad vienintelė Afrikos istorija ateina iš Vakarų literatūros.

Now, here is a quote from the writing of a London merchant called John Lok,

Yra viena Johno Loko, Londono prekeivio, citata.

who sailed to west Africa in 1561

Jis išplaukė į Vakarų Afriką 1561 m.

and kept a fascinating account of his voyage.

ir išsaugojo itin įdomius savo kelionės užrašus.

After referring to the black Africans as "beasts who have no houses,"

Pavadinęs juodaodžius afrikiečius „žvėrimis be namų“,

he writes, "They are also people without heads,

jis rašo: „Jie taip pat neturi ir galvų,

having their mouth and eyes in their breasts."

o jų burnos ir akys – jų krūtinėse".

Now, I've laughed every time I've read this.

Juokiuosi kiekvieną kartą, kai tai skaitau.

And one must admire the imagination of John Lok.

Johno Loko vaizduotė verta žavėjimosi.

But what is important about his writing

Tačiau jo užrašuose svarbiausia tai,

is that it represents the beginning

kad jie – pradžia to,

of a tradition of telling African stories in the West:

kaip Afrikos istorijos pasakojamos Vakaruose:

A tradition of Sub-Saharan Africa as a place of negatives,

tai tradicija, kurioje Užsachario Afrika matoma kaip negatyvi

of difference, of darkness,

kitoniškumo ir tamsos vieta,

of people who, in the words of the wonderful poet Rudyard Kipling,

kurioje žmonės, kalbant nuostabaus poeto Rudyardo Kiplingo žodžiais

are "half devil, half child."

yra „pusiau velniai, pusiau vaikai“.

And so, I began to realize that my American roommate

Tad ėmiau suprasti, kad mano amerikietė kambariokė

must have throughout her life

visą savo gyvenimą

seen and heard different versions of this single story,

matė ir girdėjo skirtingas tos pačios istorijos versijas,

as had a professor,

kaip ir dėstytojas,

who once told me that my novel was not "authentically African."

kuris man kartą pasakė, kad mano romanas nėra „autentiškai afrikietiškas“.

Now, I was quite willing to contend

Iš tiesų buvau visai linkusi pripažinti,

that there were a number of things wrong with the novel,

kad romanas nebuvo geras dėl daugelio dalykų,

that it had failed in a number of places,

kad daugely vietų jis nepavyko,

but I had not quite imagined that it had failed

bet neįsivaizdavau, kad jis nepavyko

at achieving something called African authenticity.

nes nebuvo tuo, kas pavadinta afrikietiška autentika.

In fact, I did not know what African authenticity was.

Iš tiesų nežinojau, kas yra afrikietiška autentika.

The professor told me that my characters were too much like him,

Dėstytojas pasakė, kad veikėjai buvo per daug į jį panašūs,

an educated and middle-class man.

išsilavinę viduriniosios klasės vyrai.

My characters drove cars.

Mano veikėjai vairavo mašinas.

They were not starving.

Jie nebadavo.

Therefore they were not authentically African.

Tad jie nebuvo autentiškai afrikietiški.

But I must quickly add that I too am just as guilty

Bet turėčiau pridėti, kad ir aš esu kalta

in the question of the single story.

dėl vienintelės istorijos.

A few years ago, I visited Mexico from the U.S.

Prieš kelis metus iš JAV nuvykau į Meksiką.

The political climate in the U.S. at the time was tense,

Politinis klimatas JAV tuo metu buvo įtemptas,

and there were debates going on about immigration.

ir vyko diskusijos apie imigraciją.

And, as often happens in America,

Kaip dažnai nutinka Amerikoje,

immigration became synonymous with Mexicans.

imigracija ir meksikiečiai tapo sinonimais.

There were endless stories of Mexicans

Sklido begalinės istorijos

as people who were fleecing the healthcare system,

apie meksikiečius, piktnaudžiaujančius sveikatos apsauga,

sneaking across the border,

bandančius prasmukti per sieną,

being arrested at the border, that sort of thing.

suimamus pasienyje ir panašiai.

I remember walking around on my first day in Guadalajara,

Prisimenu, kaip vaikštinėjau Gvadalacharoje pirmąją dieną

watching the people going to work,

stebėdama žmones, einančius į darbą,

rolling up tortillas in the marketplace,

sukančius tortilijas turguje,

smoking, laughing.

rūkančius, besijuokiančius.

I remember first feeling slight surprise.

Pamenu, kaip pradžioje kiek nustebau,

And then, I was overwhelmed with shame.

o paskui mane apėmė gėda.

I realized that I had been so immersed in the media coverage of Mexicans

Supratau, kad buvau taip paskendusi medijos istorijose apie meksikiečius,

that they had become one thing in my mind,

kad jie man tapo vieninteliu dalyku –

the abject immigrant.

apgailėtinais imigrantais.

I had bought into the single story of Mexicans

Patikėjau vienintele istorija apie meksikiečius

and I could not have been more ashamed of myself.

ir negalėjau būti labiau susigėdus.

So that is how to create a single story,

Taip kuriama vienintelė istorija -

show a people as one thing,

žmonės rodomi kaip vienas dalykas,

as only one thing,

kaip vienintelis dalykas,

over and over again,

vėl ir vėl,

and that is what they become.

ir jie tuo tampa.

It is impossible to talk about the single story

Neįmanoma kalbėti apie vinintelę istoriją

without talking about power.

neminint galios.

There is a word, an Igbo word,

Yra žodis, Igbo kalbos žodis,

that I think about whenever I think about the power structures of the world,

apie kurį pagalvoju, kai galvoju apie galios struktūras pasaulyje

and it is "nkali."

ir tas žodis – „nkali“.

It's a noun that loosely translates to "to be greater than another."

Tai daiktavardis, kuris reiškia maždaug „būti pranašesniu, nei kitas“.

Like our economic and political worlds,

Visai kaip mūsų ekonominiai ir politiniai pasauliai,

stories too are defined by the principle of nkali:

istorijos taip pat apibrėžiamos nkali principo:

How they are told, who tells them,

kaip jos pasakojamos, kas jas pasakoja,

when they're told, how many stories are told,

kada jos pasakojamos, kiek istorijų pasakojama,

are really dependent on power.

priklauso nuo galios.

Power is the ability not just to tell the story of another person,

Galia yra ne tik gebėjimas papasakoti kito žmogaus istoriją,

but to make it the definitive story of that person.

bet ir paversti ją tą žmogų apibrėžiančia istorija.

The Palestinian poet Mourid Barghouti writes

Palestinietis poetas Mouridas Barghoutis rašo

that if you want to dispossess a people,

kad jei nori apiplėšti žmones,

the simplest way to do it is to tell their story

paprasčiausias būdas – papasakoti jų istoriją

and to start with, "secondly."

ir pradėti nuo „visų antra“.

Start the story with the arrows of the Native Americans,

Pradėjus čiabuvių amerikiečių istoriją nuo strėlių,

and not with the arrival of the British,

o ne nuo britų atvykimo

and you have an entirely different story.

turime visiškai kitokią istoriją.

Start the story with the failure of the African state,

Pradėjus istoriją Afrikos valstybės žlugimu,

and not with the colonial creation of the African state,

o ne kolonialistiniu Afrikos valstybės sukūrimu

and you have an entirely different story.

turime visiškai kitokią istoriją.

I recently spoke at a university

Neseniai kalbėjau universitete,

where a student told me that it was such a shame

kuriame studentas man apgailestavo,

that Nigerian men were physical abusers

kad Nigerijos vyrai tokie smurtautojai

like the father character in my novel.

kaip ir tėvas mano romane.

I told him that I had just read a novel called "American Psycho" --

Atsakiau, kad neseniai skaičiau „Amerikos psichopatą“

(Laughter)

(Juokas)

-- and that it was such a shame

ir kad man labai gaila,

that young Americans were serial murderers.

kad jauni amerikiečiai buvo serijiniai žudikai.

(Laughter)

(Juokas)

(Applause)

(Plojimai)

Now, obviously I said this in a fit of mild irritation.

Žinoma, taip atsakiau apimta lengvo erzulio,

(Laughter)

(Juokas)

But it would never have occurred to me to think

bet man niekad nebūtų atėję į galvą,

that just because I had read a novel in which a character was a serial killer

kad tik dėl to, jog knygos veikėjas buvo serijiniu žudiku,

that he was somehow representative of all Americans.

serijiniais žudikais buvo visi amerikiečiai.

This is not because I am a better person than that student,

Taip negalvojau ne todėl, kad būčiau geresnė nei tas studentas,

but because of America's cultural and economic power,

bet todėl, kad dėl Amerikos kultūrinės ir ekonominės galios

I had many stories of America.

aš žinojau daugybę Amerikos istorijų.

I had read Tyler and Updike and Steinbeck and Gaitskill.

Skaičiau Tyler ir Updike'ą, Steinbecką ir Gaitskill.

I did not have a single story of America.

Žinojau ne vienintelę Amerikos istoriją.

When I learned, some years ago,

Kai prieš kažkiek metų sužinojau,

that writers were expected to have had really unhappy childhoods

kad rašytojai turėtų būti patyrę sunkias vaikystes,

to be successful,

kad jiems pasisektų,

I began to think about how I could invent horrible things my parents had done to me.

ėmiau mąstyti, kaip galėčiau išgalvoti kaip baisiai mane skriaudė tėvai.

(Laughter)

(Juokas)

But the truth is that I had a very happy childhood,

Bet iš tiesų mano vaikystė buvo laiminga

full of laughter and love, in a very close-knit family.

pilna juoko ir meilės, glaudžioje šeimoje.

But I also had grandfathers who died in refugee camps.

Bet taip pat turėjau senelius, žuvusius pabėgėlių stovyklose.

My cousin Polle died because he could not get adequate healthcare.

Mano pusbrolis Polle mirė, nes negavo tinkamos sveikatos priežiūros.

One of my closest friends, Okoloma, died in a plane crash

Viena artimiausių mano draugių, Okoloma, mirė sudužus lėktuvui,

because our fire trucks did not have water.

nes mūsų ugniagesių automobiliai neturėjo vandens.

I grew up under repressive military governments

Užaugau valdant represyviai karinei vyriausybei,

that devalued education,

kuri nevertino švietimo,

so that sometimes, my parents were not paid their salaries.

tad kartais mano tėvams nebuvo mokami atlyginimai.

And so, as a child, I saw jam disappear from the breakfast table,

Tad kai buvau maža, mačiau kaip uogienė dingo nuo pusryčių stalo

then margarine disappeared,

po jos atėjo margarino eilė,

then bread became too expensive,

paskui duona tapo per brangi,

then milk became rationed.

tada nustatytos pieno normos.

And most of all, a kind of normalized political fear

Ir, svarbiausia, politinė baimė tapo normaliu dalyku

invaded our lives.

ir įslinko į mūsų gyvenimus.

All of these stories make me who I am.

Visos šios istorijos mane padarė kuo esu.

But to insist on only these negative stories

Bet pabrėžti tik negatyvias istorijas

is to flatten my experience

reikštų susiaurinti mano patirtį

and to overlook the many other stories that formed me.

ir nematyti daugelio kitų istorijų, kurios mane kūrė.

The single story creates stereotypes,

Vienintelė istorija gimdo stereotipus,

and the problem with stereotypes is not that they are untrue,

o stereotipų bėda ne ta, kad jie neatitinka tiesos,

but that they are incomplete.

bet ta, kad jie nerodo visumos.

They make one story become the only story.

Jie istoriją paverčia vienintele istorija.

Of course, Africa is a continent full of catastrophes:

Žinoma, Afrika yra kontinentas, pilnas katastrofų:

There are immense ones, such as the horrific rapes in Congo

yra milžiniškų, tokių kaip žiaurūs prievartavimai Konge

and depressing ones,

ir liūdnų,

such as the fact that 5,000 people apply for one job vacancy in Nigeria.

tokių kaip tai, kad Nigerijoje 5000 žmonių varžosi dėl vienos darbo vietos.

But there are other stories that are not about catastrophe,

Bet yra kitų istorijų, kurios nėra apie katastrofas

and it is very important, it is just as important, to talk about them.

ir labai svarbu, tiek pat svarbu, kalbėti ir apie jas.

I've always felt that it is impossible

Visada jaučiau, kad neįmanoma

to engage properly with a place or a person

iš tiesų kurti santykio su vieta ar žmogumi

without engaging with all of the stories of that place and that person.

nekuriant santykio su visomis to žmogaus ar vietos istorijomis.

The consequence of the single story is this:

Vienintelės istorijos pasekmė yra ta,

It robs people of dignity.

kad ji pavagia žmogaus orumą.

It makes our recognition of our equal humanity difficult.

Dėl jos tampa sunku atpažinti kitame tokį patį žmogiškumą.

It emphasizes how we are different rather than how we are similar.

Ji pabrėžia, kokie mes skirtingi, o ne tai, kokie mes panašūs.

So what if before my Mexican trip,

Tad kas jei prieš savo kelionę į Meksiką

I had followed the immigration debate from both sides,

būčiau sekusi diskusijas apie imigraciją iš abiejų pusių

the U.S. and the Mexican?

JAV ir Meksiko?

What if my mother had told us that Fide's family was poor

Kas jei mano mama būtų mums sakiusi, kad Fidės šeima buvo neturtinga

and hardworking?

ir darbšti?

What if we had an African television network

Kas jei turėtume afrikietišką televiziją

that broadcast diverse African stories all over the world?

transliuojančią įvairias Afrikos istorijas visame pasaulyje?

What the Nigerian writer Chinua Achebe calls "a balance of stories."

Tai Nigerijos rašytojas Chinua Achebe vadina „istorijų balansu“.

What if my roommate knew about my Nigerian publisher,

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano Nigerijos leidėją

Muhtar Bakare,

Muhtarą Bakare,

a remarkable man who left his job in a bank

nuostabų žmogų, kuris išėjo iš darbo banke,

to follow his dream and start a publishing house?

kad galėtų siekti svajonės įkurti leidyklą?

Now, the conventional wisdom was that Nigerians don't read literature.

Įprastai manoma, kad Nigerijos žmonės neskaito literatūros.

He disagreed.

Jis su tuo nesutiko.

He felt that people who could read, would read,

Jam atrodė, kad žmonės, kurie gali skaityti, skaitytų

if you made literature affordable and available to them.

jei literatūra būtų įperkama ir jiems prieinama.

Shortly after he published my first novel,

Netrukus po to, kai jis išleido mano pirmą romaną

I went to a TV station in Lagos to do an interview,

nuėjau į televizijos studiją Lagose, kad duočiau interviu

and a woman who worked there as a messenger came up to me and said,

ir moteris, dirbusi ten pasiuntine, priėjo prie manęs ir tarė:

"I really liked your novel. I didn't like the ending.

„Man labai patiko jūsų romanas, tačiau nepatiko pabaiga.

Now, you must write a sequel, and this is what will happen ..."

Parašykite tęsinį, ir jame nutiks tai ir tai...“

(Laughter)

(Juokas)

And she went on to tell me what to write in the sequel.

Ir ji ėmė pasakoti, ką rašyti tęsinyje.

I was not only charmed, I was very moved.

Mane tai ne tik sužavėjo, bet ir labai paveikė.

Here was a woman, part of the ordinary masses of Nigerians,

Štai moteris, tokia kaip dauguma paprastų nigeriečių,

who were not supposed to be readers.

kurie tarsi neturėjo skaityti.

She had not only read the book,

Ji ne tik perskaitė knygą,

but she had taken ownership of it

ji jautė, kad tai jos knyga

and felt justified in telling me what to write in the sequel.

ir manė galinti nurodyti, ką turėčiau rašyti tęsinyje.

Now, what if my roommate knew about my friend Funmi Iyanda,

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano draugę Funmi Iyandą,

a fearless woman who hosts a TV show in Lagos,

bebaimę moterį, kuri Lagose veda televizijos šou

and is determined to tell the stories that we prefer to forget?

ir yra pasiryžusi paskoti istorijas, kurias mes linkę pamiršti?

What if my roommate knew about the heart procedure

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie širdies procedūrą,

that was performed in the Lagos hospital last week?

atliktą Lagose praėjusią savaitę?

What if my roommate knew about contemporary Nigerian music,

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie šiuolaikinę Nigerijos muziką,

talented people singing in English and Pidgin,

talentingus žmones dainuojančius angliškai ir pidžinu,

and Igbo and Yoruba and Ijo,

Igbo, Yoruba ir Ijo kalbomis,

mixing influences from Jay-Z to Fela

suliejančius Jay-Z ir Fela,

to Bob Marley to their grandfathers.

Bobo Marley'aus ir savo senelių įtakas.

What if my roommate knew about the female lawyer

Kas jei ji būtų žinojusi apie teisininkę

who recently went to court in Nigeria to challenge a ridiculous law

kuri neseniai bylinėjosi Nigerijos teisme ir metė iššūkį absurdiškam įstatymui

that required women to get their husband's consent

reikalaujančiam, kad moterys turėtų savo vyrų sutikimus

before renewing their passports?

atnaujindamos pasus?

What if my roommate knew about Nollywood,

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie Nolivudą,

full of innovative people making films despite great technical odds,

pilną pažangių žmonių, kuriančių filmus nepaisant didelių techninių iššūkių,

films so popular

tokius populiarius filmus,

that they really are the best example of Nigerians consuming what they produce?

kad jie yra geriausias pavyzdys, kai nigeriečiai vartoja tai, ką kuria?

What if my roommate knew about my wonderfully ambitious hair braider,

Kas jei ji būtų žinojusi apie mano nuostabiai ambicingą kirpėją,

who has just started her own business selling hair extensions?

kuri ką tik pradėjo savo verslą pardavinėdama plaukus priauginimui?

Or about the millions of other Nigerians who start businesses and sometimes fail,

Ar apie milijonus kitų nigeriečių, kurie pradeda verslus ir kurie kartais žlunga,

but continue to nurse ambition?

bet ir toliau puoselėja ambicijas?

Every time I am home I am confronted

Kiekvieną kartą būdama namuose susiduriu

with the usual sources of irritation for most Nigerians:

su tuo, kas įprastai erzina Nigerijos žmones:

our failed infrastructure, our failed government,

mūsų nevykusia infrastruktūra, mūsų nevykusia vyriausybe,

but also by the incredible resilience

bet taip pat su neįtikėtinu žmonių atsparumu

of people who thrive despite the government,

ir tuo, kad jie klesti nepaisant vyriausybės,

rather than because of it.

o ne dėl jos.

I teach writing workshops in Lagos every summer,

Kiekvieną vasarą Lagose vedu rašymo dirbtuves

and it is amazing to me how many people apply,

ir mane stebina, kiek žmonių nori dalyvauti,

how many people are eager to write,

kiek daug žmonių trokšta rašyti

to tell stories.

ir pasakoti istorijas.

My Nigerian publisher and I have just started a non-profit

Kartu su savo leidėju Nigerijoje pradėjau ne pelno organizaciją

called Farafina Trust,

pavadinimu Farafinos Fondas

and we have big dreams of building libraries

ir svajojame statyti naujas bibliotekas

and refurbishing libraries that already exist

ir atnaujinti jau esamas,

and providing books for state schools

tiekti knygas valstybinėms mokykloms

that don't have anything in their libraries,

kurių bibliotekos tuščios

and also of organizing lots and lots of workshops,

ir organizuoti daugybę

in reading and writing,

skaitymo ir rašymo dirbtuvių

for all the people who are eager to tell our many stories.

visiems, kurie nori pasakoti daugybę mūsų istorijų.

Stories matter.

Istorijos svarbios.

Many stories matter.

Daugybė istorijų svarbios.

Stories have been used to dispossess and to malign,

Istorijos buvo naudojamos apiplėšti ir paniekinti,

but stories can also be used to empower and to humanize.

bet istorijos gali būti naudojamos įgalinti ir suteikti žmogiškumo.

Stories can break the dignity of a people,

Istorijos gali žlugdyti žmonių orumą,

but stories can also repair that broken dignity.

bet istorijos gali ir jį grąžinti.

The American writer Alice Walker wrote this

Amerikiečių rašytoja Alice Walker rašė

about her Southern relatives who had moved to the North.

apie savo pietiečius gimines, atsikrausčiusius į šiaurę.

She introduced them to a book about

Ji jiems parodė knygą

the Southern life that they had left behind.

apie gyvenimą pietuose, kurį jie paliko.

"They sat around, reading the book themselves,

„Jie skaitė knygą patys, sėdėdami ratu,

listening to me read the book, and a kind of paradise was regained."

klausėsi manęs, kai skaičiau jiems, ir mes tarsi atgavome kaži kokį rojų“.

I would like to end with this thought:

Norėčiau baigti tokia mintimi:

That when we reject the single story,

kai atmetame vienintelę istoriją,

when we realize that there is never a single story

kai suprantame, kad niekada nėra vienintelės istorijos

about any place,

apie jokią vietą

we regain a kind of paradise.

mes atgauname kaži kokį rojų.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai)