Alison Killing: There’s a better way to die, and architecture can help

Translator: Sandra Dragūnaite Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

I'd like to tell you a story about death and architecture.

Norėčiau papaskoti istoriją apie mirtį ir architektūrą.

A hundred years ago, we tended to die of infectious diseases like pneumonia,

Prieš šimtą metų, mirdavome nuo infekcinių ligų, kaip plaučių uždegimas,

that, if they took hold, would take us away quite quickly.

kuriam įsitvirtinus, mirtis ateidavo greitai.

We tended to die at home, in our own beds, looked after by family,

Buvo įprasta mirti namie, savo lovose, prižiūrimiems savo šeimos narių,

although that was the default option

nors ši galimybė buvo numatyta iš anksto,

because a lot of people lacked access to medical care.

nes daug žmonių negalėjo gauti medicininės pagalbos

And then in the 20th century a lot of things changed.

Ir tada, 20-e amžiuje daugelis dalykų pasikeitė.

We developed new medicines like penicillin

Mes sukūrėme naujus vaistus – peniciliną,

so we could treat those infectious diseases.

kad galėtume išgydyti šias infekcines ligas.

New medical technologies like x-ray machines were invented.

Išrastos naujos medicinos technologijos, kaip rentgeno aparatai.

And because they were so big and expensive,

Ir dėl to, kad jie buvo dideli ir brangūs

we needed large, centralized buildings to keep them in,

mums reikėjo didelių, centralizuotų pastatų, kur galėtume juos laikyti,

and they became our modern hospitals.

ir taip jie tapo mūsų moderniomis ligoninėmis.

After the Second World War,

Po II Pasaulinio karo,

a lot of countries set up universal healthcare systems

daug valstybių įkūrė visuotines sveikatos apsaugos sistemas,

so that everyone who needed treatment could get it.

kad kiekvienas, kuriam reikia gydymo galėtų jį gauti.

The result was that lifespans extended from about 45 at the start of the century

Viso to pasekmė - gyvenimo trukmės pailgėjimas nuo 45-ių, amžiaus pradžioje,

to almost double that today.

iki beveik dvigubai šiandien.

The 20th century was this time of huge optimism about what science could offer,

20-as amžius tai – didžiulio optimizmo metas, dėl to, ką mokslas galėjo pasiūlyti,

but with all of the focus on life, death was forgotten,

bet gyvenimo svarbiausias akcentas, mirtis, buvo pamiršta,

even as our approach to death changed dramatically.

net ir mūsų požiūris į mirtį dramatiškai pasikeitė.

Now, I'm an architect,

Aš esu architektė,

and for the past year and a half I've been looking at these changes

ir pusantrų metų stebėjau šiuos pokyčius

and at what they mean for architecture related to death and dying.

ir ką jie reiškia architektūrai, sisijusia su mirtimi.

We now tend to die of cancer and heart disease,

Dabar dažniausiai mirštame nuo vėžio ir širdies ligų,

and what that means is that many of us will have a long period of chronic illness

ir tai reiškia, kad daugeliui iš mūsų gresia lėtinių ligų periodas

at the end of our lives.

mūsų gyvenimo pabaigoje.

During that period,

Šiame periode,

we'll likely spend a lot of time in hospitals and hospices and care homes.

mes praleisime daug laiko ligoninėse, slaugos ir priežiūros namuose.

Now, we've all been in a modern hospital.

Mes esame visi buvę modernioje ligoninėje.

You know those fluorescent lights and the endless corridors

Mes žinome tas fluorescentines šviesas ir nesibaigiančius koridorius

and those rows of uncomfortable chairs.

ir tas nepatogių kėdžių eiles.

Hospital architecture has earned its bad reputation.

Ligoninių architektūra įgijo blogą reputaciją.

But the surprising thing is, it wasn't always like this.

Bet stebinantis dalykas ir tai, kad taip nebuvo visą laiką.

This is L'Ospedale degli Innocenti, built in 1419 by Brunelleschi,

Tai L'Ospedale degli Innocenti ligoninė, kurią pastatė Brunelleschi 1419 metais.

who was one of the most famous and influential architects of his time.

Jis vienas žymiausių ir įtakingiausių architektų tuo metu.

And when I look at this building and then think about hospitals today,

Žvelgiu į šį pastatą ir galvoju apie ligonines šiandien,

what amazes me is this building's ambition.

ir tai, kas mane stebina yra šio pastato ambicija.

It's just a really great building.

Tai tiesiog tikrai puikus pastatas.

It has these courtyards in the middle

Pastato viduryje yra kiemeliai,

so that all of the rooms have daylight and fresh air,

kad kiekvieną kambarį pasiektų dienos šviesa ir gaivus oras,

and the rooms are big and they have high ceilings,

kambariai yra dideli su aukštomis lubomis,

so they just feel more comfortable to be in.

kad jie galėtų jaustis maloniai būdami viduje.

And it's also beautiful.

Tai taip pat labai gražu.

Somehow, we've forgotten that that's even possible for a hospital.

Kažkaip, mes pamiršome, kad tai net įmanoma ligoninėms.

Now, if we want better buildings for dying, then we have to talk about it,

Jei norime geresnių pastatų, kur numirti, mums reikia kalbėti apie tai,

but because we find the subject of death uncomfortable,

bet, kadangi jaučiamės nejaukiai kalbėdami apie mirtį,

we don't talk about it,

mes apie tai tiesiog nesikalbame,

and we don't question how we as a society approach death.

ir neklausiame kaip mes kaip visuomenė žvelgiame į mirtį.

One of the things that surprised me most in my research, though,

Vienas iš dalykų mano tyrime, kuris mane nustebino,

is how changeable attitudes actually are.

kokie permainingi požiūriai iš tiesų yra.

This is the first crematorium in the U.K.,

Čia pirmasis krematoriumas Jungtinėje Karalystėje,

which was built in Woking in the 1870s.

pastatytas 1870 metais Woking'e.

And when this was first built, there were protests in the local village.

Ir šis pirmasis statinys susilaukė protestų vietiniame kaime.

Cremation wasn't socially acceptable, and 99.8 percent of people got buried.

Palaikų deginimas nebuvo priimtinas ir 99,8 % žmonių buvo laidojami.

And yet, only a hundred years later, three quarters of us get cremated.

Ir tik praėjus 100 metų trys ketvirčiai iš mūsų yra sudeginami.

People are actually really open to changing things

Žmonės tikrai yra linkę pakeisti dalykus

if they're given the chance to talk about them.

jai jiems suteikiama galimybė apie tai kalbėti.

So this conversation about death and architecture

Taigi šis pokalbis apie mirtį ir architektūrą,

was what I wanted to start when I did my first exhibition on it

buvo tai, ką norėjau pradėti, darydama savo pirmąją parodą

in Venice in June, which was called "Death in Venice."

birželį Venecijoje pavadinimu „Mirtis Venecijoje“.

It was designed to be quite playful

Ji buvo sukurta siekiant išlikti žaisminga,

so that people would literally engage with it.

kad žmonės tiesiog tuo užsiimtų.

This is one of our exhibits, which is an interactive map of London

Čia vienas iš mūsų eksponatų - Londono interatyvusis žemėlapis,

that shows just how much of the real estate in the city

kuris rodo, kiek tikro nekilnojamo turto mieste

is given over to death and dying,

yra skiriama mirčiai,

and as you wave your hand across the map,

ir kai pamojuoji ranka per žemėlpį

the name of that piece of real estate, the building or cemetery, is revealed.

nekilnojamo turto, pastato, krematoriumo pavadinimas atsiskleidžia.

Another of our exhibits was a series of postcards

Kitas mūsų eksponatas – serija atvirukų

that people could take away with them.

kuriuos žmones gali pasiimti su savimi.

And they showed people's homes and hospitals

Juose vaizduojami žmonių namai ir ligoninės,

and cemeteries and mortuaries,

krematoriumai ir morgai,

and they tell the story of the different spaces

ir jie pasakoja skirtingų vietų istorijas

that we pass through on either side of death.

kurias mes praeiname iš abiejų mirties pusių.

We wanted to show that where we die

Mes norėjome parodyti, kad vieta, kur mirštame

is a key part of how we die.

yra esmė to, kaip mirštame.

Now, the strangest thing was the way that visitors reacted to the exhibition,

Dabar keisčiausias dalykas buvo kaip lankytojai reagavo į parodą,

especially the audio-visual works.

ypač į audiovizualinius darbus.

We had people dancing and running and jumping

Jie šoko, bėgiojo, šokinėjo

as they tried to activate the exhibits in different ways,

ir aktyviai bandė eksponatus įvairiais būdais,

and at a certain point they would kind of stop

ir tam tikroje vietoje jie sustodavo

and remember that they were in an exhibition about death,

ir prisimindavo, kad jie yra parodoje apie mirtį

and that maybe that's not how you're supposed to act.

ir kad galbūt ne taip turėtų būti elgiamasi.

But actually, I would question whether there is one way

Bet iš tiesų, norėčiau paklausti ar yra vienintelis būdas

that you're supposed to act around death,

kaip turėtume elgtis, kai aplink mirtis,

and if there's not, I'd ask you to think about what you think a good death is,

ir jei nėra, aš norėčiau paprašyti jūsų pagalvoti, kas yra gera mirtis

and what you think that architecture that supports a good death might be like,

ir kokia, jūsų nuomone, architektūra turėtų paremti gerą mirtį,

and mightn't it be a little less like this and a little more like this?

ir galbūt tai galėtų būti mažiau štai taip, ir šiek tiek daugiau šitaip?

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai)