The riddle of experience vs. memory | Daniel Kahneman

Translator: Aidas Masiliunas Reviewer: Karolina Vaitkevičiūtė

Everybody talks about happiness these days.

Apie laimę šnekama kasdien.

I had somebody count the number of books

Kartą paprašiau suskaičiuoti knygas,

with "happiness" in the title published in the last five years

kurių pavadinime vartojamas žodis "laimė", ir kurios išleistos per pastaruosius 5 metus,

and they gave up after about 40, and there were many more.

skaičiuoti nustojo po maždaug 40 knygų, ir jų yra gerokai daugiau.

There is a huge wave of interest in happiness,

Susidomėjimas laime yra milžiniškas,

among researchers.

ypač tarp mokslininkų.

There is a lot of happiness coaching.

Yra daugybė mokymų apie laimę.

Everybody would like to make people happier.

Kiekvienas norėtų, kad žmonės taptų laimingesni.

But in spite of all this flood of work,

Tačiau nepaisiant šios gausybės darbų,

there are several cognitive traps

yra keletas kognityvinių spąstų,

that sort of make it almost impossible to think straight

kurie itin apsunkina objektyvų mąstymą

about happiness.

apie laimę.

And my talk today will be mostly about these cognitive traps.

Šiandien aš daugiausia ir kalbėsiu apie šiuos kognityvinius spąstus.

This applies to laypeople thinking about their own happiness,

Tai galima pasakyti tiek apie eilinius žmones, mąstančius apie savo laimę,

and it applies to scholars thinking about happiness,

tiek ir mokslininkus, mąstančius apie laimę,

because it turns out we're just as messed up as anybody else is.

nes pasirodo, kad mes maišomės lygiai taip pat, kaip ir visi kiti.

The first of these traps

Pirmasis iš šių spąstų

is a reluctance to admit complexity.

yra noras išvengti sudėtingų apibrėžimų.

It turns out that the word "happiness"

Pasirodo, kad žodis "laimė"

is just not a useful word anymore,

tiesiog nebėra naudingas,

because we apply it to too many different things.

nes mes jį vartojame šnekėdami apie skirtingus dalykus.

I think there is one particular meaning to which we might restrict it,

Manau, kad gali būti viena reikšmė, kuriai mes priskirtumėme šį terminą,

but by and large,

bet apskritai

this is something that we'll have to give up

tai yra dalykas kurio turėsime atsisakyti

and we'll have to adopt the more complicated view

ir turėsime priimti sudėtingesnį požiūrį

of what well-being is.

apie tai, kas yra gerovė.

The second trap is a confusion between experience and memory;

Antrieji spąstai yra painiava tarp potyrių ir atsiminimų:

basically, it's between being happy in your life,

iš esmės tai painiava tarp gyvenimo laimingai

and being happy about your life

ir buvimo laimingu mąstant apie savo gyvenimą

or happy with your life.

arba buvimo patenkintu savo gyvenimu.

And those are two very different concepts,

O tai yra dvi labai skirtingos idėjos,

and they're both lumped in the notion of happiness.

kurios yra suplaktos į vieną "laimės" sąvoką.

And the third is the focusing illusion,

Tretieji spąstai susiję su dėmesio sutelkimo įtaka,

and it's the unfortunate fact that we can't think about any circumstance

ir gaila, kad mes nesugebame mąstyti apie jokias aplinkybes,

that affects well-being

darančias įtaką gerovei

without distorting its importance.

neiškreipdami jų svarbos.

I mean, this is a real cognitive trap.

Tai iš tiesų sudėtingi kognityviniai spąstai.

There's just no way of getting it right.

Jų tiesiog neįmanoma išvengti.

Now, I'd like to start with an example

Taigi norėčiau pradėti nuo pavyzdžio

of somebody who had a question-and-answer session

apie žmogų, kuris per klausimų-atsakymų sesiją

after one of my lectures reported a story,

po vienos iš mano paskaitų papasakojo istoriją.

and that was a story --

[neaišku ...]

He said he'd been listening to a symphony,

Jis pasakojo, kaip klausėsi simfonijos,

and it was absolutely glorious music

muzika buvo tiesiog nuostabi,

and at the very end of the recording,

ir įrašo pabaigoje

there was a dreadful screeching sound.

pasigirdo siaubingas cypimas.

And then he added, really quite emotionally,

Ir tuomet šis žmogus labai emocingai apibendrino:

it ruined the whole experience.

"Tai viską sugadino"

But it hadn't.

Bet juk taip nebuvo.

What it had ruined were the memories of the experience.

Cypimas sugadino tik atsiminimus apie potyrius.

He had had the experience.

Jis juk išgyveno visus potyrius.

He had had 20 minutes of glorious music.

Jis 20 minučių klausėsi nuostabios muzikos.

They counted for nothing

Tačiau į jos tapo visiškai nesvarbios,

because he was left with a memory;

nes šiam žmogui liko prisiminimai;

the memory was ruined,

prisiminimai buvo sugadinti,

and the memory was all that he had gotten to keep.

ir šie prisiminimai buvo viskas, kas išliko.

What this is telling us, really,

Tai mums rodo,

is that we might be thinking of ourselves and of other people

kad mes apie save, kaip ir apie kitus, mąstome

in terms of two selves.

kaip apie du skirtingus asmenis.

There is an experiencing self,

Pirmasis yra "išgyvenantis Aš",

who lives in the present

kuris gyvenana dabartyje

and knows the present,

ir žino dabartį,

is capable of re-living the past,

sugeba iš naujo išgyventi praeitį,

but basically it has only the present.

bet iš esmės turi vien tik dabartį.

It's the experiencing self that the doctor approaches --

Būtent į "išgyventatį Aš" kreipiasi daktaras,

you know, when the doctor asks,

kai jis klausia,

"Does it hurt now when I touch you here?"

"Ar skauda, kai liečiu čia?"

And then there is a remembering self,

Taip pat yra ir "atsimenantis Aš",

and the remembering self is the one that keeps score,

ir "atsimenantis Aš" seka rezultatus,

and maintains the story of our life,

kuria mūsų gyvenimo istoriją,

and it's the one that the doctor approaches

ir į jį daktaras kreipiasi

in asking the question,

kai klausia,

"How have you been feeling lately?"

"Kaip jautėtės pastaruoju metu?"

or "How was your trip to Albania?" or something like that.

arba "Kaip pavyko kelionė į Albaniją?" ir panašiai.

Those are two very different entities,

Tai yra dvi skirtingos esybės,

the experiencing self and the remembering self,

"išgyvenantis Aš" ir "prisimenantis Aš",

and getting confused between them is part of the mess

ir maišymasis tarp jų prisideda prie painiavos

about the notion of happiness.

apibrėžiant laimės sąvoką.

Now, the remembering self

"Atsimenantis Aš"

is a storyteller.

pasakoja istoriją.

And that really starts with a basic response of our memories --

Ji prasideda nuo paprasto atsako mūsų prisiminimuose -

it starts immediately.

tai prasida iškart.

We don't only tell stories when we set out to tell stories.

Isorijas mes pasakojame ne tik tada, kai susiruošiame jas pasakoti.

Our memory tells us stories,

Atmintis pasakoja istorijas mums,

that is, what we get to keep from our experiences

tai yra, viskas kas lieka iš mūsų potyrių

is a story.

yra pasakojimas.

And let me begin with one example.

Pradėkime nuo vieno pavyzdžio.

This is an old study.

Tai yra senas tyrimas.

Those are actual patients undergoing a painful procedure.

Čia tikri pacientai, patiriantys skausmingas procedūras.

I won't go into detail. It's no longer painful these days,

Detaliau nepasakosiu, šiuo metu tai nebėra skausminga,

but it was painful when this study was run in the 1990s.

tačiau tai buvo skausminga, kai šis tyrimas buvo atliktas 10 dešimtmetyje.

They were asked to report on their pain every 60 seconds.

Pacientai buvo paprašyti įvertinti patiriamą skausmą kas 60 sekundžių.

Here are two patients,

Štai šie du pacientai.

those are their recordings.

Čia matote jų vertinimus.

And you are asked, "Who of them suffered more?"

Ir jūsų klausiu, kuris iš jų kentėjo labiau?

And it's a very easy question.

Tai labai paprastas klausimas.

Clearly, Patient B suffered more --

Akivaizdu, kad pacientas B kentėjo labiau.

his colonoscopy was longer,

Jo kolonoskopija buvo ilgesnė,

and every minute of pain that Patient A had,

ir kiekvieną minutę pacientas A

Patient B had, and more.

kentėjo mažiau už pacientą B.

But now there is another question:

Bet štai kitas klausimas:

"How much did these patients think they suffered?"

"Kiek stipriai šie pacientai manė kentėję?"

And here is a surprise.

Ir čia slypi netikėtumas:

The surprise is that Patient A

Netikėta tai, kad pacientas A

had a much worse memory of the colonoscopy

kolonoskopiją prisiminė kaip labiau skausmingą

than Patient B.

nei pacientas B.

The stories of the colonoscopies were different,

Pasakojimai apie kolonoskopijas yra labai skirtingi

and because a very critical part of the story is how it ends.

ir kadangi labai svarbi pasakojimo dalis yra pabaiga -

And neither of these stories is very inspiring or great --

nors ir nė vienas iš šių pasakojimu yra itin įkvėpiantis ar didingas -

but one of them is this distinct ... (Laughter)

bet vienas iš jų yra gerokai ... (Juokas)

but one of them is distinctly worse than the other.

bet vienas iš jų yra gerokai blogesnis už kitą

And the one that is worse

Ir blogesnis pasakojimas yra tas,

is the one where pain was at its peak at the very end;

kuriame skausmas pasiekia aukščiausią tašką pačioje pabaigoje.

it's a bad story.

Tai yra blogas pasakojimas.

How do we know that?

Iš kur mes tai žinome?

Because we asked these people after their colonoscopy,

Nes šie žmonės buvo apklausti iškart po kolonoskopijos

and much later, too,

ir gerokai vėliau taip pat,

"How bad was the whole thing, in total?"

"Kaip jūs vertinate visą procedūrą apskritai?"

And it was much worse for A than for B, in memory.

ir A ją prisiminė kaip gerokai skausmingesnę, lyginant su B.

Now this is a direct conflict

Tai rodo tiesioginį konfliktą

between the experiencing self and the remembering self.

tarp "išgyvenančio Aš" ir "atsimenančio Aš".

From the point of view of the experiencing self,

Vertinant iš "išgyvenančio Aš" perspektyvos,

clearly, B had a worse time.

akivaizdu, kad B kentėjo labiau.

Now, what you could do with Patient A,

Ką galima padaryti su pacientu A -

and we actually ran clinical experiments,

ir mes iš tiesų atlikome klinikinius tyrimus,

and it has been done, and it does work --

ir išmėginome šį metodą, jis veikia -

you could actually extend the colonoscopy of Patient A

būtų galima pratęsti paciento A kolonoskopiją

by just keeping the tube in without jiggling it too much.

paprasčiausiai paliekant vamzdelį ir jo smarkiai nejudinant.

That will cause the patient

Tokiu būdu pacientas

to suffer, but just a little

kentės, bet tik šiek tiek

and much less than before.

ir gerokai mažiau nei prieš tai.

And if you do that for a couple of minutes,

Jei tai atliekama keletą minučių,

you have made the experiencing self

paciento A "išgyvenantis Aš"

of Patient A worse off,

nukentės labiau,

and you have the remembering self of Patient A

bet paciento A "atsimenantis Aš"

a lot better off,

kentės gerokai mažiau,

because now you have endowed Patient A

nes pacientui A buvo sukurtas

with a better story

malonesnis pasakojimas

about his experience.

apie šią patirtį.

What defines a story?

Kas apibrėžia pasakojimą?

And that is true of the stories

Tai yra tiesa tiek pasakojimams,

that memory delivers for us,

kuriuos mums pateikia atmintis,

and it's also true of the stories that we make up.

tiek ir pasakojimams, kuriuos mes išgalvojame.

What defines a story are changes,

Pasakojimą apibrėžia pokyčiai,

significant moments and endings.

įsimintinos vietos bei pabaigos.

Endings are very, very important

Pabaigos yra labai, labai svarbios

and, in this case, the ending dominated.

ir šiuo atveju pabaiga padarė lemiamą įtaką.

Now, the experiencing self

"Išgyvenantis Aš"

lives its life continuously.

gyvenimą gyvena be perstojo.

It has moments of experience, one after the other.

Jis vieną po kitos patiria kiekvieną akimirką.

And you can ask: What happens to these moments?

Jūs galite paklausti: "Kas nutinka šioms akimirkoms?"

And the answer is really straightforward:

Atsakymas yra labai paprastas.

They are lost forever.

Jos yra prarastos amžinai.

I mean, most of the moments of our life --

Dauguma mūsų gyvenimo akimirkų -

and I calculated, you know, the psychological present

ir aš paskaičiavau - laikoma, kad psichologinė dabartis

is said to be about three seconds long;

trunka apie 3 sekundes.

that means that, you know,

Tai reiškia, kad

in a life there are about 600 million of them;

gyvenime jų yra apie 600 milijonų.

in a month, there are about 600,000 --

Per mėnesį jų būna apie 600 000.

most of them don't leave a trace.

Dauguma jų nepalieka jokios žymės.

Most of them are completely ignored

Į dauguma jų "atsimenantis Aš"

by the remembering self.

nekreipia jokio dėmesio.

And yet, somehow you get the sense

Vis dėlto, kažkodėl atrodo,

that they should count,

kad į jas turėtų būti atsižvelgta,

that what happens during these moments of experience

kad tai, kas nutinka per šias akimirkas

is our life.

ir yra mūsų gyvenimas.

It's the finite resource that we're spending

Tai yra ribotas išteklius, kurį mes leidžiame,

while we're on this earth.

kol esame šiame pasaulyje.

And how to spend it

Ir kaip jis yra leidžiamas

would seem to be relevant,

turėtų būti svarbu,

but that is not the story

bet tai nėra tas pasakojimas,

that the remembering self keeps for us.

kurį "atsimenantis Aš" mums palieka.

So we have the remembering self

Taigi mes turime "atsimenantį Aš"

and the experiencing self,

ir "išgyvenantį Aš",

and they're really quite distinct.

kurie iš tiesų yra ganėtinai skirtingi.

The biggest difference between them

Didžiausias skirtumas tarp jų

is in the handling of time.

pasireiškia laiko traktavime.

From the point of view of the experiencing self,

Vertinant iš "išgyvenančio Aš" perspektyvos,

if you have a vacation,

jei jūs atostogaujate,

and the second week is just as good as the first,

ir antroji savaitė yra tokia pati gera, kaip ir pirmoji,

then the two-week vacation

tuomet dviejų savaičių atostogos

is twice as good as the one-week vacation.

yra dvigubai geresnės už vienos savaitės atostogas.

That's not the way it works at all for the remembering self.

Tačiau "atsimenantis Aš" veikia kitaip.

For the remembering self, a two-week vacation

"Atsimenančiam Aš" dviejų savaičių atostogos

is barely better than the one-week vacation

yra vos geresnės už vienos savaitės atostogas

because there are no new memories added.

nes neprisideda jokių papildomų atsiminimų.

You have not changed the story.

Jūs napakeitėte pasakojimo.

And in this way,

Tokiu būdu

time is actually the critical variable

laikas yra svarbiausias veiksnys,

that distinguishes a remembering self

skiriantis "atsimenantį Aš"

from an experiencing self;

nuo "išgyvenančio Aš".

time has very little impact on the story.

Laikas daro labai nedidelį poveikį pasakojimui.

Now, the remembering self does more

"Atsimenantis Aš" užsiima ne tik

than remember and tell stories.

istorijų prisminimu ir pasakojimu.

It is actually the one that makes decisions

Jis taip pat priima sprendimus,

because, if you have a patient who has had, say,

nes, pavyzdžiui, jei pacientas patyrė

two colonoscopies with two different surgeons

dvi kolonoskopijas pas du skirtingus chirurgus

and is deciding which of them to choose,

ir renkasi, kurį pasirinkti,

then the one that chooses

jis pasirinks tą,

is the one that has the memory that is less bad,

apie kurį prisiminimai yra mažiau nemalonūs,

and that's the surgeon that will be chosen.

pagal tai bus pasirinktas chirurgas.

The experiencing self

"Išgyvenantis Aš"

has no voice in this choice.

nedaro įtakos šiam pasirinkimui.

We actually don't choose between experiences,

Iš tiesų mes nesirenkame tarp patirčių,

we choose between memories of experiences.

mes renkamės tarp prisiminimų apie patirtis.

And even when we think about the future,

Ir netgi kai galvojame apie ateitį,

we don't think of our future normally as experiences.

mes negalvojame apie ateitį kaip apie patirtis.

We think of our future

Apie ateitį mes galvojame

as anticipated memories.

kaip apie numatomus prisiminimus.

And basically you can look at this,

Iš esmės į tai galima žiūrėti

you know, as a tyranny of the remembering self,

kaip į "atsimenančio Aš" tironiją,

and you can think of the remembering self

galima įsivaizduoti "atsimenantį Aš"

sort of dragging the experiencing self

kaip tempiantį "patiriantį Aš"

through experiences that

per patirtis, kurių

the experiencing self doesn't need.

"patiriančiam Aš" nereikia.

I have that sense that

Aš jaučiu, kad

when we go on vacations

mums atostogaujant

this is very frequently the case;

šis scenarijus dažnai pasitvirtina,

that is, we go on vacations,

tai yra, mes atostogaujame

to a very large extent,

didele dalimi tam,

in the service of our remembering self.

kad patenkintumėme "atsimenantį Aš".

And this is a bit hard to justify I think.

Manau, kad tokį elgesį sudėtinga pagrįsti.

I mean, how much do we consume our memories?

Negi mes dažnai "vartojame" savo prisiminimus?

That is one of the explanations

Tai yra vienas iš galimų paaiškinimų,

that is given for the dominance

kodėl "atsimenantis Aš"

of the remembering self.

dominuoja.

And when I think about that, I think about a vacation

Kai apie tai mąstau, prisimenu atostogas

we had in Antarctica a few years ago,

Antarktidoje prieš kelerius metus -

which was clearly the best vacation I've ever had,

tai neabejotinai buvo geriausios mano atostogos,

and I think of it relatively often,

ir aš apie jas galvoju santykinai daug,

relative to how much I think of other vacations.

lyginant su tuo, kiek galvoju apie kitas atostogas.

And I probably have consumed

Ir aš ko gero "vartojau"

my memories of that three-week trip, I would say,

tos trijų savaičių kelionės prisiminimus, sakyčiau,

for about 25 minutes in the last four years.

apie 25 minutes per pastaruosius 4 metus.

Now, if I had ever opened the folder

Jei būčiau atsidaręs aplanką

with the 600 pictures in it,

su 600 nuotraukų,

I would have spent another hour.

būčiau praleidęs dar vieną valandą.

Now, that is three weeks,

Taigi, turime tris savaites

and that is at most an hour and a half.

ir daugių daugiausia pusantros valandos.

There seems to be a discrepancy.

Tai rodo prieštarą.

Now, I may be a bit extreme, you know,

Galbūt aš esu kiek išskirtinis tuo, kad

in how little appetite I have for consuming memories,

"vartoju" labai nedaug prisiminimų,

but even if you do more of this,

bet net jei jūs tai darote dažniau,

there is a genuine question:

lieka klausimas:

Why do we put so much weight on memory

Kodėl mes suteikiame tokį didelį svorį

relative to the weight that we put on experiences?

prisiminimams, lyginant su potyriais?

So I want you to think

Taigi norėčiau, kad jūs pagalvotumėte

about a thought experiment.

apie tokį minčių eksperimentą.

Imagine that for your next vacation,

Įsivaizduokite, kad prieš kitas atostogas

you know that at the end of the vacation

žinosite, kad pasibaigus atostogoms

all your pictures will be destroyed,

visos jūsų nuotraukos bus sunaikintos,

and you'll get an amnesic drug

ir jums bus atlikta amnezija,

so that you won't remember anything.

taigi nieko nebeatsiminsite.

Now, would you choose the same vacation? (Laughter)

Ar pasirinktumėte tokias pačias atostogas? (Juokas)

And if you would choose a different vacation,

O jei rinktumėtes kitokias atostogas,

there is a conflict between your two selves,

tai rodytų konfliktą tarp jūsų dviejų esybių,

and you need to think about how to adjudicate that conflict,

ir jums reikėtų pagalvoti, kaip išspręsti šį konfliktą,

and it's actually not at all obvious, because

kas nėra taip paprasta, nes

if you think in terms of time,

jei galvosite laiko požiūriu,

then you get one answer,

gausite vienokį atsakymą.

and if you think in terms of memories,

O jei galvosite prisiminimų požiūriu,

you might get another answer.

galite gauti kitokį atsakymą.

Why do we pick the vacations we do

Kodėl mes pasirenkame vienokias ar kitokias atostogas

is a problem that confronts us

yra problema, kuri mus verčia rinktis

with a choice between the two selves.

vieną iš dviejų esybių.

Now, the two selves

Šios dvi esybės

bring up two notions of happiness.

atskleidžia dvi laimės idėjas.

There are really two concepts of happiness

Iš tiesų yra dvi laimės koncepcijos,

that we can apply, one per self.

kiekvieną iš jų galima pritaikyti vienai iš esybių.

So you can ask: How happy is the experiencing self?

Taigi galite paklausti: Kiek laimingas yra "išgyvenantis Aš"?

And then you would ask: How happy are the moments

Tuomet jūs klaustumėte: Kiek laimingos yra akimirkos,

in the experiencing self's life?

kurias "išgyvenantis Aš" patiria?

And they're all -- happiness for moments

Momentinės laimės įvertinimas

is a fairly complicated process.

yra pakankamai sudėtingas procesas.

What are the emotions that can be measured?

Kurias emocijas galima išmatuoti?

And, by the way, now we are capable

Beje, šiuo metu galime

of getting a pretty good idea

susidaryti gerą vaizdą apie tai,

of the happiness of the experiencing self over time.

kaip "išgyvenančio Aš" laimė kinta bėgant laikui.

If you ask for the happiness of the remembering self,

Jei klausiate apie "atsimenančio Aš" laimės lygį,

it's a completely different thing.

tai yra visiškai kitas dalykas.

This is not about how happily a person lives.

Tai nerodo, kaip laimingai žmogus gyvena.

It is about how satisfied or pleased the person is

Tai rodo, kiek patenkintas ar laimingas žmogus yra,

when that person thinks about her life.

kai jis galvoja apie savo gyvenimą.

Very different notion.

Visiškai skirtinga sąvoka.

Anyone who doesn't distinguish those notions

Tas, kas neatskiria šių dviejų sąvokų,

is going to mess up the study of happiness,

susimaišys tirdamas laimę,

and I belong to a crowd of students of well-being,

ir aš pats priklausau gerovės studentų būriui,

who've been messing up the study of happiness for a long time

kurie ilgą laiką tirdami laimę maišėsi

in precisely this way.

būtent tokiu būdu.

The distinction between the

Skirtumas tarp

happiness of the experiencing self

"išgyvenančio Aš" laimės

and the satisfaction of the remembering self

ir "atsimenančio Aš" pasitenkinimo

has been recognized in recent years,

buvo pripažintas pastaraisiais metais

and there are now efforts to measure the two separately.

ir šiuo metu dedamos pastangos išmatuoti juos atskirai.

The Gallup Organization has a world poll

Gallup organizacija atliko pasaulinę apklausą,

where more than half a million people

kurioje dalyvavo daugiau nei pusė milijono žmonių,

have been asked questions

kurie buvo paklausti,

about what they think of their life

ką galvoja apie savo gyvenimą

and about their experiences,

bei apie savo potyrius.

and there have been other efforts along those lines.

Būta ir kitų panašių iniciatyvų.

So in recent years, we have begun to learn

Taigi pastaraisiais metais mes pradėjome mokytis

about the happiness of the two selves.

apie dviejų esybių laimę.

And the main lesson I think that we have learned

Pagrindinė pamoka, manau, yra ta,

is they are really different.

kad jos yra išties skirtingos.

You can know how satisfied somebody is with their life,

Galima žinoti, kiek kažkas yra patenkintas savo gyvenimu,

and that really doesn't teach you much

bet tai nedaug pasako,

about how happily they're living their life,

kiek laimingai jis gyvena savo gyvenimą,

and vice versa.

ir atvirkščiai.

Just to give you a sense of the correlation,

Tam, kad įsivaizduotumėte sąryšį,

the correlation is about .5.

koreliacija yra apie 0,5.

What that means is if you met somebody,

Tai reiškia, kad jei ką nors sutikus

and you were told, "Oh his father is six feet tall,"

jums pasakytų, kad šio žmogaus tėvo ūgis 1,80 m,

how much would you know about his height?

kiek žinotumėte apie jo ūgį?

Well, you would know something about his height,

Na, šį tą žinotumėte,

but there's a lot of uncertainty.

bet taip pat liktų daug nežinomybės.

You have that much uncertainty.

Būtų tiek pat nežinomybės,

If I tell you that somebody ranked their life eight on a scale of ten,

jei jums pasakyčiau, kad kažkas savo gyvenimą įvertino 8 balais iš 10 -

you have a lot of uncertainty

liktų daug nežinomybės

about how happy they are

apie tai, kiek laimingas yra

with their experiencing self.

jų "išgyvenantis Aš".

So the correlation is low.

Taigi koreliacija yra žema.

We know something about what controls

Mes šį tą žinome apie tai, kas kontroliuoja

satisfaction of the happiness self.

"atsimenančio Aš" pasitenkinimą.

We know that money is very important,

Mes žinome, kad pinigai yra itin svarbūs,

goals are very important.

tikslai yra itin svarbūs.

We know that happiness is mainly

Mes žinome, kad [išgyvenančio Aš] laimė iš esmės yra

being satisfied with people that we like,

geri santykiai su žmonėmis, kuriuos mes mėgstame,

spending time with people that we like.

laiko leidimas su žmonėmis, kuriuos mes mėgstame.

There are other pleasures, but this is dominant.

Yra ir kitų malonumų, bet šis yra pagrindinis.

So if you want to maximize the happiness of the two selves,

Taigi jei norite maksimizuoti abiejų esybių laimę,

you are going to end up

jums teks užsiimti

doing very different things.

labai skirtinga veikla.

The bottom line of what I've said here

Viso to, ką aš čia pasakiau, esmė

is that we really should not think of happiness

yra ta, kad mes neturėtume laimės laikyti

as a substitute for well-being.

gerovės pakaitalu.

It is a completely different notion.

Tai yra visiškai skirtingos sąvokos.

Now, very quickly,

Taigi, labai trumpai,

another reason we cannot think straight about happiness

kita priežastis, kodėl mes negalime aiškiai mąstyti apie laimę

is that we do not attend to the same things

yra ta, kad mes kreipiame dėmesį į skirtingus dalykus

when we think about life, and we actually live.

kai galvojame apie gyvenimą ir kai iš tiesų gyvename.

So, if you ask the simple question of how happy people are in California,

Taigi jei užduotumėte klausimą, "kiek žmonės, gyvenantys Kalifornijoje, yra laimingi?",

you are not going to get to the correct answer.

negautumėte teisingo atsakymo.

When you ask that question,

Kai užduodate tokį klausimą,

you think people must be happier in California

jūs galvojate, kad žmonės turėtų būti laimingesni Kalifornijoje

if, say, you live in Ohio.

jei jūs pats gyvenate, pavyzdžiui, Ohajuje

(Laughter)

(Juokas)

And what happens is

Nutinka taip, kad

when you think about living in California,

kai jūs galvojate apie gyvenimą Kalifornijoje,

you are thinking of the contrast

jūs galvojate apie kontrastą

between California and other places,

tarp Kalifornijos ir kitų vietovių,

and that contrast, say, is in climate.

ir šis kontrastas, pavyzdžiui, atsiskleidžia klimate.

Well, it turns out that climate

Pasirodo, kad klimatas

is not very important to the experiencing self

nėra toks svarbus "išgyvenančiam Aš"

and it's not even very important to the reflective self

ir netgi nėra labai svarbus "atspindinčiajam [atsimenančiajam] Aš",

that decides how happy people are.

kuris lemia žmonių laimės lygį.

But now, because the reflective self is in charge,

Bet kadangi "atspindintis Aš" vadovauja,

you may end up -- some people may end up

jūs galite nuspręsti - kai kurie žmonės gali nuspręsti

moving to California.

persikelti į Kaliforniją.

And it's sort of interesting to trace what is going to happen

Taip pat įdomu pasekti, kas vėliau nutiks žmonėms,

to people who move to California in the hope of getting happier.

nusprendusiems persikelti į Kaliforniją, tikintis tapti laimingesniais

Well, their experiencing self

Na, jų "išgyvenantis Aš"

is not going to get happier.

netaps laimingesnis.

We know that.

Mes tai žinome.

But one thing will happen: They will think they are happier,

Tačiau vienas pokytis įvyks. Jie manys, kad tapo laimingesni,

because, when they think about it,

nes galvodami apie tai

they'll be reminded of how horrible the weather was in Ohio,

jie prisimins, koks siaubingas oras buvo Ohajuje.

and they will feel they made the right decision.

Ir jie manys priėmę teisingą sprendimą.

It is very difficult

Labai sudėtinga

to think straight about well-being,

aiškiai mąstyti apie gerovę

and I hope I have given you a sense

ir aš tikiuosi, kad padėjau jums pajusti,

of how difficult it is.

kaip tai yra sudėtinga.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai)

Chris Anderson: Thank you. I've got a question for you.

Chris Anderson: Ačiū. Turiu Jums vieną klausimą.

Thank you so much.

Ačiū labai.

Now, when we were on the phone a few weeks ago,

Taigi prieš keletą savaičių mums šnekantis telefonu

you mentioned to me that there was quite an interesting result

užsiminėte apie įdomius rezultatus, kurie buvo gauti

came out of that Gallup survey.

iš Gallup apklausos.

Is that something you can share

Galbūt galėtumėte jais pasidalinti,

since you do have a few moments left now?

kadangi mums liko dar šiek tiek laiko?

Daniel Kahneman: Sure.

Daniel Kahneman: Žinoma.

I think the most interesting result that we found in the Gallup survey

Manau, kad įdomiausias rezultatas, kurį radome Gallup apklausoje,

is a number, which we absolutely did not expect to find.

yra skaičius, kurio mes visiškai nesitikėjome.

We found that with respect to the happiness

Mes tai atradome nagrinėdami

of the experiencing self.

"išgyvenančio Aš" laimės lygį.

When we looked at how feelings,

Mes pažvelgėme, kaip jausmai

vary with income.

kinta priklausomai nuo pajamų.

And it turns out that, below an income

Pasirodo, kad jei pajamos yra žemesnės nei

of 60,000 dollars a year, for Americans --

60 000 dolerių per metus, amerikiečiai -

and that's a very large sample of Americans, like 600,000,

o tyrime dalyvavo labai didelis amerikiečių skaičius, apie 600 000,

so it's a large representative sample --

taigi imtis yra didelė ir reprezentatyvi -

below an income of 600,000 dollars a year...

jei pajamos yra žemesnės nei 600 000 dolerių per metus...

CA: 60,000.

CA: 60 000.

DK: 60,000.

DK: 60 000.

(Laughter)

(Juokas)

60,000 dollars a year, people are unhappy,

60 000 dolerių per metus, žmonės yra nelaimingi,

and they get progressively unhappier the poorer they get.

ir jie tampa vis nelaimingesni, kuo neturtingesni jie būna.

Above that, we get an absolutely flat line.

Virš šios sumos gauname visiškai plokščią liniją.

I mean I've rarely seen lines so flat.

Iš tiesų, aš retai matau tokias plokščias linijas.

Clearly, what is happening is

Akivaizdu, kad

money does not buy you experiential happiness,

pinigais negalima nusipirkti patirtinės laimės,

but lack of money certainly buys you misery,

tačiau pinigų stygius neabejotinai atneš vargą,

and we can measure that misery

ir mes šį vargą galime išmatuoti

very, very clearly.

labai, labai aiškiai.

In terms of the other self, the remembering self,

Šnekant apie kitą esybę, "atsimenantį Aš",

you get a different story.

gauname kitokią tendenciją.

The more money you earn, the more satisfied you are.

Kuo daugiau pinigų uždirbama, tuo laimingesniu tampama.

That does not hold for emotions.

Tačiau taip neįvyksta su emocijomis.

CA: But Danny, the whole American endeavor is about

CA: Bet juk visos amerikiečių pastangos yra sukoncentruotos į

life, liberty, the pursuit of happiness.

gyvenimą, laisvę, laimės paiešką.

If people took seriously that finding,

Jei žmonės rimtai priimtų šį atradimą,

I mean, it seems to turn upside down

tai greičiausia aukštyn kojom apverstų

everything we believe about, like for example,

viską, kuo mes tikime, pavyzdžiui,

taxation policy and so forth.

mokesčių politiką ir panašiai.

Is there any chance that politicians, that the country generally,

Ar įmanoma, kad politikai, ir šalis apskritai,

would take a finding like that seriously

priimtų šiuos atradimus rimtai

and run public policy based on it?

ir jais remdamasi kurtų viešąją politiką?

DK: You know I think that there is recognition

DK: Žinote, manau kad tyrimų apie laimę rolė

of the role of happiness research in public policy.

viešojoje politikoje yra pripažįstama.

The recognition is going to be slow in the United States,

Jungtinėse Valstijose pripažinimas ateis negreitai,

no question about that,

tuo galima neabejoti,

but in the U.K., it is happening,

tačiau Jungtinėje Karalystėje tai jau vyksta,

and in other countries it is happening.

kitose valstybėse tai vyksta taip pat.

People are recognizing that they ought

Žmonės supranta, kad jie privalo

to be thinking of happiness

atsižvelgti į laimę,

when they think of public policy.

kai jie kuria viešąją politiką.

It's going to take a while,

Tai dar užtruks,

and people are going to debate

ir žmonės diskutuos,

whether they want to study experience happiness,

ar jie nori studijuoti patirtinę laimę,

or whether they want to study life evaluation,

ar jie nori studijuoti gyvenimo vertinimą,

so we need to have that debate fairly soon.

taigi šios diskusijos turės įvykti gana greitai.

How to enhance happiness

Pakelti laimės lygį galima

goes very different ways depending on how you think,

skirtingais būdais, priklausomai nuo mąstymo būdo,

and whether you think of the remembering self

ir priklausomai nuo to, ar vertinate "atsimenantį Aš"

or you think of the experiencing self.

ar vertinate "išgyvenantį Aš".

This is going to influence policy, I think, in years to come.

Manau, kad tai turės įtakos politikos formavimui ateityje.

In the United States, efforts are being made

JAV dedamos pastangos tam, kad būtų

to measure the experience happiness of the population.

išmatuotas žmonių patirtinės laimės lygis.

This is going to be, I think, within the next decade or two,

Manau, kad per vieną ar du dešimtmečius tai taps

part of national statistics.

nacionalinės statistikos dalimi.

CA: Well, it seems to me that this issue will -- or at least should be --

CA: Manau, kad tai taps, ar bent jau turėtų tapti

the most interesting policy discussion to track

įdomiausia viešosios politikos diskusija

over the next few years.

per keletą artimiausių metų.

Thank you so much for inventing behavioral economics.

Labai ačiū Jums už elgsenos ekonomikos sukūrimą.

Thank you, Danny Kahneman.

Ačiū Jums, Daniel Kahneman.