I survived a terrorist attack. Here's what I learned | Gill Hicks

Translator: Sigita Šimkutė-Macanko Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

I could never have imagined

Niekada neįsivaizdavau,

that a 19-year-old suicide bomber

kad 19-metis savižudis sprogdintojas

would actually teach me a valuable lesson.

suteiks man vertingą pamoką.

But he did.

Bet jis tą padarė.

He taught me to never presume anything

Jis išmokė mane niekada nespręsti iš anksto

about anyone you don't know.

apie bet kurį man nepažįstamą žmogų.

On a Thursday morning in July 2005,

Vieną 2005 m. liepos ketvirtadienį

the bomber and I, unknowingly,

sprogdintojas ir aš, to nežinodami

boarded the same train carriage at the same time,

įlipome į tą patį traukinio vagoną tuo pačiu metu,

standing, apparently, just feet apart.

ir stovėjome praktiškai šalia vienas kito.

I didn't see him.

Aš jo nemačiau.

Actually, I didn't see anyone.

Iš tiesų, nemačiau nė vieno žmogaus.

You know not to look at anyone on the Tube,

Žinote, kad nedera žiūrėti į kitus metro,

but I guess he saw me.

bet, manau, jis matė mane.

I guess he looked at all of us,

Spėju, jis pažiūrėjo į mus visus,

as his hand hovered over the detonation switch.

kai jo ranka pakibo virš detonatoriaus jungiklio.

I've often wondered: What was he thinking?

Aš dažnai svarsčiau: ką jis mąstė?

Especially in those final seconds.

Ypač tomis paskutinėmis sekundėmis.

I know it wasn't personal.

Žinau, tai nebuvo asmeniška.

He didn't set out to kill or maim me, Gill Hicks.

Jis nesiekė nužudyti ar suluošinti mane, Gill Hicks.

I mean -- he didn't know me.

Tai yra – jis nepažinojo manęs.

No.

Ne.

Instead, he gave me

Užtat jis man uždėjo

an unwarranted and an unwanted label.

nepagrįstą ir nenorimą etiketę.

I had become the enemy.

Tapau priešu.

To him, I was the "other,"

Jam aš buvau „kita“,

the "them," as opposed to "us."

„jie“ kaip priešingybė „mes“.

The label "enemy" allowed him to dehumanize us.

Etiketė „priešas“ leido jam mus nužmoginti.

It allowed him to push that button.

Tai leido jam paspausti mygtuką.

And he wasn't selective.

Ir jis nebuvo išrankus.

Twenty-six precious lives were taken in my carriage alone,

Vien mano vagone buvo atimtos 26 brangios gyvybės,

and I was almost one of them.

ir aš buvau beveik viena jų.

In the time it takes to draw a breath,

Per akimirką, kiek trunka įkvėpti,

we were plunged into a darkness so immense

mes atsidūrėme tokioje begalinėje tamsoje,

that it was almost tangible;

kad ji buvo beveik apčiuopiama;

what I imagine wading through tar might be like.

tarsi bristum per degutą.

We didn't know we were the enemy.

Mes nežinojome, kad buvome priešai.

We were just a bunch of commuters who, minutes earlier,

Tebuvome grupelė keliaujančių į darbą, kurie prieš minutę

had followed the Tube etiquette:

laikėsi metro etiketo:

no direct eye contact,

jokio akių kontakto,

no talking

jokio kalbėjimo

and absolutely no conversation.

ir visiškai jokių pokalbių.

But in the lifting of the darkness,

Bet kai tamsa ėmė sklaidytis

we were reaching out.

mes atsigręžėme vieni į kitus.

We were helping each other.

Mes vieni kitus gelbėjome.

We were calling out our names,

Mes šaukėme savo vardus,

a little bit like a roll call,

truputį kaip per pamokos pradžią,

waiting for responses.

laukdami atsakymų.

"I'm Gill. I'm here.

„Aš Gill. Aš čia.

I'm alive.

Aš gyva.

OK."

Gerai.“

"I'm Gill.

„Aš Gill.

Here.

Čia.

Alive.

Gyva.

OK."

Gerai.“

I didn't know Alison.

Aš nepažinojau Alison.

But I listened for her check-ins every few minutes.

Bet klausiausi jos šūksnių kas kelias minutes.

I didn't know Richard.

Aš nepažinojau Richard.

But it mattered to me that he survived.

Bet man buvo svarbu, kad jis išgyveno.

All I shared with them

Jiems visiems aš pasakiau

was my first name.

savo vardą.

They didn't know

Jie nežinojo,

that I was a head of a department at the Design Council.

kad buvau „Design Council“ skyriaus vadovė.

And here is my beloved briefcase,

O čia yra mano mėgiamas portfelis,

also rescued from that morning.

taip pat išgelbėtas tą rytą.

They didn't know that I published architecture and design journals,

Jie nežinojo, kad aš leidau architektūros ir dizaino žurnalus,

that I was a Fellow of the Royal Society of Arts,

kad buvau Karališkosios menų draugijos narė,

that I wore black --

kad rengiausi juodai –

still do --

iki šiol tą darau –

that I smoked cigarillos.

kad rūkiau cigariles.

I don't smoke cigarillos anymore.

Aš daugiau jų neberūkau.

I drank gin and I watched TED Talks,

Aš gėriau džiną ir žiūrėjau TED Talks,

of course, never dreaming that one day I would be standing,

žinoma, niekada nesvajodama, kad vieną dieną stovėsiu,

balancing on prosthetic legs,

balansuodama ant protezinių kojų,

giving a talk.

sakydama kalbą.

I was a young Australian woman doing extraordinary things in London.

Buvau jauna australė, daranti nepaprastus dalykus Londone.

And I wasn't ready for that all to end.

Ir aš nenorėjau, kad tai pasibaigtų.

I was so determined to survive

Aš taip norėjau išgyventi,

that I used my scarf to tie tourniquets around the tops of my legs,

kad savo šaliku padariau turniketus savo kojų galams

and I just shut everything and everyone out,

ir nuo visko užsidariau,

to focus, to listen to myself,

kad susitelkčiau, klausyčiau savęs,

to be guided by instinct alone.

vadovaučiausi vien instinktu.

I lowered my breathing rate.

Aš sulėtinau savo kvėpavimą.

I elevated my thighs.

Iškėliau šlaunis.

I held myself upright

Nugarą laikiau tiesiai

and I fought the urge to close my eyes.

ir kovojau su noru užmerkti akis.

I held on for almost an hour,

Laikiausi beveik valandą,

an hour to contemplate the whole of my life

per kurią apmąsčiau visą savo gyvenimą

up until this point.

iki tos akimirkos.

Perhaps I should have done more.

Galbūt man reikėjo daugiau nuveikti.

Perhaps I could have lived more, seen more.

Galbūt galėjau labiau gyventi, daugiau pamatyti.

Maybe I should have gone running, dancing, taken up yoga.

Galbūt man reikėjo pradėti bėgioti, šokti, užsiimti joga.

But my priority and my focus was always my work.

Bet man svarbiausia buvo darbas.

I lived to work.

Gyvenau dėl darbo.

Who I was on my business card

Man rūpėjo, kuo aš buvau

mattered to me.

savo vizitinėje kortelėje.

But it didn't matter down in that tunnel.

Bet tai nebuvo svarbu tame tunelyje.

By the time I felt that first touch

Kai pajutau pirmą prisilietimą

from one of my rescuers,

vieno iš savo gelbėtojų,

I was unable to speak,

negalėjau kalbėti,

unable to say even a small word, like "Gill."

netgi pasakyti trumpo žodžio, kaip Gill.

I surrendered my body to them.

Aš atidaviau savo kūną jiems.

I had done all I possibly could,

Padariau viską, ką galėjau,

and now I was in their hands.

ir dabar buvau jų rankose.

I understood

Supratau,

just who and what humanity really is,

kas iš tikro yra žmogiškumas,

when I first saw the ID tag

kai pirma pamačiau tapatybės kortelę,

that was given to me when I was admitted to hospital.

man duotą mane pristačius į ligoninę.

And it read:

Joje parašyta:

"One unknown estimated female."

„Viena nenustatytos tapatybės manoma moteris.“

One unknown estimated female.

Viena nenustatytos tapatybės manoma moteris.

Those four words were my gift.

Tie žodžiai man buvo dovana.

What they told me very clearly

Jie man aiškiai sakė,

was that my life was saved,

kad buvau išgelbėta,

purely because I was a human being.

grynai dėl to, kad esu žmogiška būtybė.

Difference of any kind made no difference

Jokie skirtumai tarp mūsų neturėjo įtakos

to the extraordinary lengths that the rescuers were prepared to go

gelbėtojų ryžtui

to save my life,

išgelbėti mane,

to save as many unknowns as they could,

išgelbėti kuo daugiau nepažįstamųjų

and putting their own lives at risk.

ir rizikuoti patiems savo gyvybe.

To them, it didn't matter if I was rich or poor,

Jiems nerūpėjo, ar aš buvau turtinga ar vargšė,

the color of my skin,

mano odos spalva,

whether I was male or female,

buvau aš vyras ar moteris,

my sexual orientation,

mano seksualinė orientacija,

who I voted for,

už ką balsavau,

whether I was educated,

ar buvau išsilavinusi,

if I had a faith or no faith at all.

ar kuo tikėjau, ar ne.

Nothing mattered

Visa tai buvo nesvarbu,

other than I was a precious human life.

o svarbu tik tai, kad buvau neįkainojama žmogaus gyvybė.

I see myself as a living fact.

Save matau kaip gyvą faktą.

I am proof

Esu įrodymas,

that unconditional love and respect can not only save,

kad besąlyginė meilė ir pagarba gali ne tik išgelbėti,

but it can transform lives.

bet ir keisti gyvenimus.

Here is a wonderful image of one of my rescuers, Andy, and I

Štai čia nuostabi vieno mano gelbėtojo ir mano nuotrauka,

taken just last year.

daryta praėjusiais metais.

Ten years after the event,

Dešimt metų po įvykio,

and here we are, arm in arm.

ir štai mes, petys į petį.

Throughout all the chaos,

Per visą chaosą

my hand was held tightly.

mane stipriai laikė už rankos.

My face was stroked gently.

Mano veidą švelniai glostė.

What did I feel?

Ką aš jutau?

I felt loved.

Jaučiausi mylima.

What's shielded me from hatred and wanting retribution,

Kas apsaugojo mane nuo neapykantos ir noro keršyti,

what's given me the courage to say:

kas man suteikė drąsos ištarti:

this ends with me

kas baigiasi su manimi –

is love.

tai meilė.

I was loved.

Buvau mylima.

I believe the potential for widespread positive change

Tikiu, kad potencialas pokyčiams į gera

is absolutely enormous

yra absoliučiai milžiniškas,

because I know what we're capable of.

nes žinau, ką mes galime.

I know the brilliance of humanity.

Aš žinau žmogiškumo spindesį.

So this leaves me with some pretty big things to ponder

Taigi tai verčia mane apmąstyti gana svarbius dalykus

and some questions for us all to consider:

ir kelia mums visiems klausimų:

Is what unites us not far greater than what can ever divide?

Ar tai, kas sieja mums, nėra svarbiau nei tai, kas skiria?

Does it have to take a tragedy or a disaster

Ar mums reikia tragedijos ar nelaimės,

for us to feel deeply connected as one species,

kad pasijustume itin susiję, kaip žmonės?

as human beings?

And when will we embrace the wisdom of our era

Ir kada mes pasinaudosime savo eros išmintimi,

to rise above mere tolerance

kad pakiltume virš paprastos tolerancijos

and move to an acceptance

ir pereitume prie pripažinimo visų,

for all who are only a label until we know them?

kurie mums tėra etiketės, kol jų nepažįstame?

Thank you.

Dėkoju.

(Applause)

(Plojimai.)