This is what it's like to go undercover in North Korea | Suki Kim

Translator: Oksana Grajauskaitė Reviewer: Sigita Šimkutė-Macanko

In 2011, during the final six months of Kim Jong-Il's life,

2011-ais metais, paskutinius šešis Kim Jong-Il gyvenimo mėnesius,

I lived undercover in North Korea.

slapta gyvenau Šiaurės Korėjoje.

I was born and raised in South Korea, their enemy.

Gimiau ir užaugau Pietų Korėjoje, kurią jie laiko prieše.

I live in America, their other enemy.

Gyvenu Amerikoje, kitoje jų priešėje.

Since 2002, I had visited North Korea a few times.

Šiaurės Korėjoje lankiausi keletą kartų, 2002-aisiais ir vėliau.

And I had come to realize that to write about it with any meaning,

Suvokiau, kad norėdama ją aprašyti prasmingai,

or to understand the place beyond the regime's propaganda,

ar suprasti ją geriau nei per propagandos prizmę,

the only option was total immersion.

galiu tik pasinėrusi į šalies gyvenimą.

So I posed as a teacher and a missionary

Todėl apsimečiau mokytoja ir misioniere,

at an all-male university in Pyongyang.

įsidarbinau vyrų universitete Pchenjane.

The Pyongyang University of Science and Technology

Pchenjano Mokslų ir Technologijos Universitetą

was founded by Evangelical Christians who cooperate with the regime

įkūrė evangelikai, kurie bendradarbiauja su režimu,

to educate the sons of the North Korean elite,

suteikdami išsilavinimą Šiaurės Korėjos elito sūnums,

without proselytizing, which is a capital crime there.

bet jie neakcentuoja religijos, nes už tai grėstų mirties nuosprendis.

The students were 270 young men, expected to be the future leaders

Studentų buvo 270. Jauni vyrai, tapsiantys ateities lyderiais,

of the most isolated and brutal dictatorship in existence.

žiauriausioje ir labiausiai izoliuotoje šių dienų diktatoriškoje šalyje.

When I arrived, they became my students.

Kai atvykau, jie tapo mano mokiniais.

2011 was a special year,

2011-ieji buvo ypatingi metai,

marking the 100th anniversary of the birth of North Korea's original Great Leader,

žymintys pirmojo Šiaurės Korėjos didžiojo vado Kim Il-Sung

Kim Il-Sung.

100-ąsias gimimo metines.

To celebrate the occasion, the regime shut down all universities,

Šventės proga buvo uždaryti visi universitetai,

and sent students off to the fields

o studentai išsiųsti dirbti į laukus,

to build the DPRK's much-heralded ideal

kurti plačiai skleidžiamą idealą,

as the world's most powerful and prosperous nation.

kad Šiaurės Korėja yra galingiausia ir labiausiai klestinti valstybė.

My students were the only ones spared from that fate.

Mano mokiniai buvo vieninteliai atleisti nuo tos prievolės.

North Korea is a gulag posing as a nation.

Šiaurės Korėja yra gulagas, apsimetantis valstybe.

Everything there is about the Great Leader.

Ten viskas sukasi apie Didįjį Vadą.

Every book, every newspaper article, every song, every TV program --

Kiekviena knyga, laikraščio straipsnis, kiekviena daina, televizijos laida...

there is just one subject.

visur kalbama tik apie viena.

The flowers are named after him,

Gėlės yra vadinamos jo garbei,

the mountains are carved with his slogans.

ant kalnų raižomi jo šūkiai.

Every citizen wears the badge of the Great Leader at all times.

Kiekvienas pilietis nuolatos segi Didžiojo Vado ženklelį.

Even their calendar system begins with the birth of Kim Il-Sung.

Netgi jų kalendorius prasideda nuo Kim Il-Sung gimimo.

The school was a heavily guarded prison, posing as a campus.

Universitetas, kuriame dirbau, buvo panašus į griežtai saugomą kalėjimą.

Teachers could only leave on group outings accompanied by an official minder.

Mokytojai galėjo išeiti tik grupėmis ir lydimi oficialaus prižiūrėtojo.

Even then, our trips were limited to sanctioned national monuments

Net ir šios išvykos apsiribojo lankymu šventų nacionalinių monumentų,

celebrating the Great Leader.

šlovinančių Didįjį Vadą.

The students were not allowed to leave the campus,

Studentams nebuvo leidžiama palikti universiteto miestelio teritoriją

or communicate with their parents.

ar susisiekti su tėvais.

Their days were meticulously mapped out, and any free time they had

Jų dienos buvo nepriekaištingai suplanuotos, o likęs laisvas laikas

was devoted to honoring their Great Leader.

pašvęstas Didžiojo Vado garbinimui.

Lesson plans had to meet the approval of North Korean staff,

Šiaurės Korėjos personalas turėjo patvirtinti paskaitų planus,

every class was recorded and reported on, every room was bugged,

kiekviena paskaita buvo įrašinėjama, apie ją atsiskaitoma. Patalpose buvo blakių,

and every conversation, overheard.

ir kiekvieno pokalbio buvo klausomasi.

Every blank space was covered with the portraits of Kim Il-Sung and Kim Jong-Il,

Visos tuščios vietos buvo nukabinėtos Kim Il-Sung ir Kim Jong-Il portretais,

like everywhere else in North Korea.

kaip ir visur Šiaurės Korėjoje.

We were never allowed to discuss the outside world.

Mums buvo neleidžiama aptarinėti išorinio pasaulio.

As students of science and technology, many of them were computer majors

Būdami mokslo ir technologijų studentais, daugelis studijavo kompiuteriją,

but they did not know the existence of the Internet.

bet nežinojo, kad egzistuoja internetas.

They had never heard of Mark Zuckerberg or Steve Jobs.

Jie nebuvo girdėję apie Mark Zuckerberg ar Steve Jobs.

Facebook, Twitter -- none of those things would have meant a thing.

Facebook, Twitter – šie dalykai jiems nieko nereiškia.

And I could not tell them.

Ir aš negalėjau jiems papasakoti.

I went there looking for truth.

Atvykau ten ieškodama tiesos.

But where do you even start when an entire nation's ideology,

Bet nuo ko pradėti, kai visos tautos ideologija,

my students' day-to-day realities,

mano mokinių kasdienybė,

and even my own position at the universities,

ir netgi mano pačios pareigos universitete –

were all built on lies?

viskas paremta melu?

I started with a game.

Pradėjau nuo žaidimo.

We played "Truth and Lie."

Žaidėme „Tiesa ir melas“.

A volunteer would write a sentence on the chalkboard,

Savanoris užrašydavo sakinį ant lentos,

and the other students had to guess

o kiti turėdavo atspėti,

whether it was a truth or a lie.

ar tai tiesa, ar melas.

Once a student wrote, "I visited China last year on vacation,"

Kartą studentas užrašė „Praėjusiais metais važiavau atostogų į Kiniją“,

and everyone shouted, "Lie!"

ir visi sušuko: „Melas!“

They all knew this wasn't possible.

Visi žinojo, kad tai neįmanoma.

Virtually no North Korean is allowed to leave the country.

Praktiškai niekam neleidžiama išvykti iš Šiaurės Korėjos.

Even traveling within their own country requires a travel pass.

Netgi keliauti po savo šalį jiems reikalingas leidimas.

I had hoped that this game would reveal some truth about my students,

Tikėjausi, kad šis žaidimas atskleis bent dalį tiesos apie studentus,

because they lie so often and so easily,

nes jie meluoja nuolat ir be pastangų,

whether about the mythical accomplishments of their Great Leader,

tiek apie mitinius Didžiojo Vado pasiekimus,

or the strange claim that they cloned a rabbit as fifth graders.

tiek keistą tvirtinimą, kad būdami penktoje klasėje jie klonavo triušį.

The difference between truth and lies seemed at times hazy to them.

Riba tarp melo ir tiesos jiems kartais atrodo blanki.

It took me a while to understand the different types of lies;

Man prireikė laiko suprasti skirtingas melo rūšis:

they lie to shield their system from the world,

jie meluoja, kad apsaugotų savo šalies sistemą nuo pasaulio,

or they were taught lies, and were just regurgitating them.

ir jie yra mokomi melo, kurį vėliau mechaniškai atkartoja.

Or, at moments, they lied out of habit.

Retkarčiais jie meluoja iš įpročio,

But if all they have ever known were lies,

bet jei visą gyvenimą juos supa melas,

how could we expect them to be otherwise?

tai kaip galime tikėtis kitko?

Next, I tried to teach them essay writing.

Bandžiau juos išmokyti rašyti akademinius rašinius.

But that turned out to be nearly impossible.

Bet paaiškėjo, kad tai beveik neįmanoma.

Essays are about coming up with one's own thesis,

Juos rašant reikia susigalvoti savo teiginį

and making an evidence-based argument to prove it.

ir paremti jį argumentais bei įrodymais.

These students, however, were simply told what to think,

Bet šiems studentams visada buvo nurodoma ką galvoti ir kaip,

and they obeyed.

ir jie paklusdavo.

In their world, critical thinking was not allowed.

Jų pasaulyje kritinis mąstymas buvo neleistinas.

I also gave them the weekly assignment of writing a personal letter,

Kiekvieną savaitę namų darbams užduodavau parašyti asmenišką laišką,

to anybody.

adresuotą bet kam.

It took a long time, but eventually some of them began to write

Prireikė laiko, bet pagaliau kai kurie ėmė rašyti

to their mothers, their friends, their girlfriends.

savo motinoms, draugams, merginoms.

Although those were just homework,

Nors tai tebuvo namų darbai,

and would never reach their intended recipients,

ir jų turinys niekada nepasiektų adresatų,

my students slowly began to reveal their true feelings in them.

jie palengva ėmė atskleisti laiškuose savo jausmus.

They wrote that they were fed up with the sameness of everything.

Jie rašė, kad jiems nusibodo visko vienodumas,

They were worried about their future.

kad jie nerimauja dėl ateities.

In those letters, they rarely ever mentioned their Great Leader.

Laiškuose jie beveik niekada neužsimindavo apie Didįjį Vadą.

I was spending all of my time with these young men.

Visą savo laiką praleisdavau su šiais jaunuoliais.

We all ate meals together, played basketball together.

Kartu valgydavome, žaisdavome krepšinį.

I often called them gentlemen, which made them giggle.

Dažnai vadinau juos džentelmenais, ir jie kikendavo.

They blushed at the mention of girls.

Jie rausdavo, kalbėdami apie mergaites.

And I came to adore them.

Aš jais susižavėjau.

And watching them open up even in the tiniest of ways,

Matyti, kaip jie pamažu atsiveria,

was deeply moving.

buvo jaudinanti patirtis.

But something also felt wrong.

Bet taip pat jaučiau, kad kažkas ne taip.

During those months of living in their world,

Tuos mėnesius, kai gyvenau jų pasaulyje,

I often wondered if the truth would, in fact, improve their lives.

dažnai susimąstydavau, ar tiesa tikrai pagerintų jų gyvenimus?

I wanted so much to tell them the truth,

Taip norėjau jiems pasakyti tiesą

of their country and of the outside world,

apie jų šalį ir apie išorinį pasaulį,

where Arab youth were turning their rotten regime inside out,

kuriame arabų jaunimas, naudodamas socialinius tinklus,

using the power of social media,

skaldo savo supuvusį režimą,

where everyone except them was connected through the world wide web,

kur visi, išskyrus juos, prisijungę prie pasaulinio tinklo,

which wasn't worldwide after all.

kuris vis dėlto nėra pasaulinis.

But for them, the truth was dangerous.

Bet tiesa jiems buvo pavojinga.

By encouraging them to run after it, I was putting them at risk --

Skatindama juos ieškoti, stūmiau juos į pavojų:

of persecution,

tiek persekiojimo,

of heartbreak.

tiek širdgėlos.

When you're not allowed to express anything in the open,

Kai tau neleidžiama kalbėti atvirai,

you become good at reading what is unspoken.

įgyji gebėjimą skaityti tarp eilučių.

In one of their personal letters to me, a student wrote that he understood

Viename iš laiškų, skirtų man, studentas teigė supratęs,

why I always called them gentlemen.

kodėl vadinu juos džentelmenais – švelniais žmonėmis.

It was because I was wishing them to be gentle in life, he said.

Pasak jo, taip norėjau jiems palinkėti gyvenime būti švelniais.

On my last day in December of 2011,

Paskutinę mano vizito dieną, 2011-ųjų gruodį,

the day Kim Jong-Il's death was announced,

kai buvo paskelbta apie Kim Jong-Il mirtį,

their world shattered.

jų pasaulis sugriuvo.

I had to leave without a proper goodbye.

Turėjau išvykti neatsisveikinusi.

But I think they knew how sad I was for them.

Bet manau, kad jie žinojo, kaip liūdėjau dėl jų.

Once, toward the end of my stay, a student said to me,

Kartą, mano viešnagės pabaigoje, studentas man pasakė:

"Professor, we never think of you as being different from us.

„Dėstytoja, mes nemanome, kad jūs skiriatės nuo mūsų.

Our circumstances are different, but you're the same as us.

Mūsų aplinkybės skiriasi, bet jūs esate tokia pati, kaip mes.

We want you to know that we truly think of you as being the same."

Norime, kad jūs žinotumėte, mes išties priimame jus kaip savą.“

Today, if I could respond to my students with a letter of my own,

Šiandien, jei galėčiau laišku atsakyti savo studentams,

which is of course impossible,

kas, aišku, yra neįmanoma,

I would tell them this:

pasakyčiau jiems štai ką:

"My dear gentlemen,

„Mano mielieji džentelmenai,

It's been a bit over three years since I last saw you.

nuo tada, kai jus mačiau, praėjo daugiau nei treji metai.

And now, you must be 22 -- maybe even as old as 23.

Dabar jums turbūt 22-eji, gal net 23-eji.

At our final class, I asked you if there was anything you wanted.

Per paskutinę pamoką paklausiau, ar ko nors norite.

The only wish you expressed, the only thing you ever asked of me

Vienintelis noras, kurį išreiškėte, vienintelis dalykas, kurio paprašėte

in all those months we spent together,

per visus kartu praleistus mėnesius:

was for me to speak to you in Korean.

pasikalbėti su jumis korėjietiškai,

Just once.

bent vieną kartą.

I was there to teach you English;

Atvykau mokyti jus anglų kalbos,

you knew it wasn't allowed.

žinojote, kad tai draudžiama.

But I understood then, you wanted to share that bond of our mother tongue.

Bet aš supratau, kad jūs norėjote pajusti ryšį, kuriuo mus sieja gimtoji kalba.

I called you my gentlemen,

Vadinau jus džentelmenais, švelniais žmonėmis,

but I don't know if being gentle in Kim Jong-Un's merciless North Korea

bet nežinau, ar būti švelniu Kim Jong-Un'o negailestingoje Šiaurės Korėjoje

is a good thing.

yra gera mintis.

I don't want you to lead a revolution --

Nenoriu, kad jūs sukeltumėte revoliuciją,

let some other young person do it.

leiskite tai padaryti kitiems jaunuoliams.

The rest of the world might casually encourage or even expect

Likęs pasaulis gali skatinti, ar net tikėtis

some sort of North Korean Spring,

kokio nors Šiaurės Korėjos pavasario.

but I don't want you to do anything risky,

Bet nenoriu, kad jūs rizikuotumėt,

because I know in your world, someone is always watching.

nes žinau, kad jūsų pasaulyje esate nuolatos stebimi.

I don't want to imagine what might happen to you.

Nenoriu bandyti įsivaizduoti, kas jums gali nutikti.

If my attempts to reach you have inspired something new in you,

Jei mano mokytojavimas sužadino jumyse kažką naujo,

I would rather you forget me.

geriau pamirškite mane.

Become soldiers of your Great Leader, and live long, safe lives.

Tapkite savo Didžiojo Vado kariais, ir nugyvenkite ilgus, saugius gyvenimus.

You once asked me if I thought your city of Pyongyang was beautiful,

Kartą paklausėte manęs, ar laikau Pchenjaną, jūsų miestą, gražiu.

and I could not answer truthfully then.

Negalėjau jums pasakyti tiesos,

But I know why you asked.

bet žinau kodėl to klausėte.

I know that it was important for you to hear that I, your teacher,

Žinau, kad jums buvo svarbu išgirsti, kad aš, jūsų mokytoja,

the one who has seen the world that you are forbidden from,

kuriai buvo leista pamatyti pasaulį, uždraustą jums,

declare your city as the most beautiful.

paskelbiu jūsų miestą gražiausiu.

I know hearing that would make your lives there a bit more bearable,

Žinau, kad išgirdus tai, jūsų gyvenimai taptų labiau pakenčiamais.

but no, I don't find your capital beautiful.

Bet ne, nemanau, kad jūsų sostinė yra graži.

Not because it's monotone and concrete,

Ne dėl to, kad ji monotoniška ir betoninė,

but because of what it symbolizes:

bet dėl to, ką ji simbolizuoja:

a monster that feeds off the rest of the country,

monstrą, kuris minta likusia šalimi,

where citizens are soldiers and slaves.

kurioje piliečiai yra kariai ir vergai.

All I see there is darkness.

Matau vien tamsą.

But it's your home, so I cannot hate it.

Bet tai – jūsų namai, todėl negaliu miesto nekęsti.

And I hope instead that you, my lovely young gentlemen,

Tiesiog tikiuosi, kad jūs, mano mieli jauni džentelmenai,

will one day help make it beautiful.

vieną dieną padėsite padaryti jį gražiu.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai.)