Anastasia Taylor-Lind: Fighters and mourners of the Ukrainian revolution

Translator: Rūta Gajauskaitė Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

When I arrived in Kiev,

Kai atvykau į Kijevą

on February 1 this year,

šių metų vasario pirmą dieną,

Independence Square was under siege,

Nepriklausomybės aikštė buvo užimta

surrounded by police loyal to the government.

ir apsupta valdžiai lojaliomis policijos tarnybomis.

The protesters who occupied Maidan,

Protestuotojai, užėmę Maidaną,

as the square is known,

kaip vadinama aikštė,

prepared for battle,

ruošėsi kovai,

stockpiling homemade weapons

rinko namų gamybos ginklus

and mass-producing improvised body armor.

ir masiškai konstravo improvizuotas apsaugas.

The Euromaidan protests began peacefully at the end of 2013,

Euromaidano protestai prasidėjo taikiai 2013 gale po to,

after the president of Ukraine, Viktor Yanukovych,

kai Ukrainos prezidentas Janukovyčius

rejected a far-reaching accord with the European Union

atmetė plataus masto sąjungą su ES,

in favor of stronger ties with Russia.

taip susitriprindamas ryšius su Rusija.

In response, tens of thousands of dissatisfied citizens

To pasekoje, dešimtys tūkstančių nepatenkintų piliečių

poured into central Kiev to demonstrate against this allegiance.

užtvindė centrinio Kijevo gatves, rodydami savo nepritarimą šiam aljansui.

As the months passed,

Bėgant mėnesiams,

confrontations between police and civilians intensified.

susidūrimai tarp žmonių ir policijos stiprėjo.

I set up a makeshift portrait studio by the barricades on Hrushevsky Street.

Ties barikadomis Chruševskio gatvėje įsirengiau laikiną portretų ateljė.

Ten fotografavau kovotojus juodos užuolaidos fone.

There, I photographed the fighters against a black curtain,

a curtain that obscured the highly seductive and visual backdrop

Ši užuolaida pridengė itin patrauklią ir vaizdingą gaisro,

of fire, ice and smoke.

ledo ir dūmų užsklandą.

In order to tell the individual human stories here,

Jaučiau, kad reikėjo atsikratyti dramatiško vaizdingumo,

I felt that I needed to remove the dramatic visuals

kuris tapo pernelyg atpažįstamas ir atsikartojantis masinėj spaudoj,

that had become so familiar and repetitive within the mainstream media.

idant sugebėčiau atpasakoti individualias žmogiškas istorijas.

What I was witnessing was not only news, but also history.

Tai, ką mačiau, buvo ne tik žinios. Tai buvo istorija.

With this realization,

Šis suvokimas

I was free from the photojournalistic conventions

mane išlaisvino nuo fotožurnalistinių

of the newspaper and the magazine.

laikraščių ir žurnalų įpročių.

Oleg, Vasiliy and Maxim were all ordinary men,

Olegas, Vasilijus ir Maksimas – niekuo neišsiskiriantys vyrai,

with ordinary lives from ordinary towns.

iš paprastų miestų su įprastais gyvenimais.

But the elaborate costumes that they had bedecked themselves in

Tačiau detalūs kostiumai, kuriais jie dengėsi,

were quite extraordinary.

buvo nepaprasti.

I say the word "costume"

Sakau „kostiumai”,

because these were not clothes that had been issued

nes tai nebuvo drabužiai, kuriuos jiems

or coordinated by anyone.

kas būtų skyręs.

They were improvised uniforms

Tai improvizuotos uniformos,

made up of decommissioned military equipment,

suklijuotos iš nereikalingos karinės įrangos,

irregular combat fatigues and trophies taken from the police.

įvairiaformiai kariniai drabužiai ir iš policijos paimti trofėjai.

I became interested in the way they were choosing to represent themselves,

Mane sudomino jų pasirinktas savęs reprezentavimo būdas:

this outward expression of masculinity,

atvira vyriškumo išraiška,

the ideal of the warrior.

kario idealas.

I worked slowly, using an analog film camera

Dirbau lėtai; naudojau analoginį fotoapratą

with a manual focusing loop and a handheld light meter.

su rankiniu fokusavimu ir rankinį šviesos skaitiklį.

The process is old-fashioned.

Ne naujoviškas procesas.

It gives me time to speak with each person

Jis duoda man laiko su kiekvienu pasišnekėti,

and to look at them, in silence, while they look back at me.

tyloje į juos įsižiūrėti, jiems žiūrint į mane.

Rising tensions culminated in the worst day of violence

Kylanti įtampa kulminavo žiauriausią dieną,

on February 20,

vasario 20,

which became known as Bloody Thursday.

Kruvinąjį ketvirtadienį.

Snipers, loyal to the government,

Instituskajos gatvėje snaiperiai,

started firing on the civilians and protesters on Institutskaya Street.

paklusnūs valdžiai, pradėjo šaudyti civilius ir protestuotojus.

Many were killed in a very short space of time.

Per trumpą laiką žuvo daug.

The reception of the Hotel Ukraine became a makeshift morgue.

Viešbučio „Ukraina” registratūra tapo morgu.

There were lines of bodies laid in the street.

Gatvėse eilėmis suguldyti žuvusiųjų kūnai.

And there was blood all over the pavements.

Šaligatvius dengė kraujas.

The following day, President Yanukovych fled Ukraine.

Kitą dieną prezidentas Janukovyčius pabėgo iš Ukrainos.

In all, three months of protests

Visumoje, trys mėnesiai protestų

resulted in more than 120 confirmed dead

atnešė daugiau nei 120 žuvusiųjų

and many more missing.

ir daug daugiau dingusiųjų.

History unfolded quickly,

Istorija spėriai keitėsi,

but celebration remained elusive in Maidan.

bet Maidane džiugesio nesijautė.

As the days passed in Kiev's central square,

Dienų bėgyje Kijevo centrinėj aikštėj

streams of armed fighters

prie ginkluotų kovotojų

were joined by tens of thousands of ordinary people,

prisijungė dešimtys tūkstančių paprastų gyventojų,

filling the streets in an act of collective mourning.

užplūdusių gatves drauge gedėti.

Many were women who often carried flowers

Buvo daug moterų, dažnai nešinų gėlėmis,

that they had brought to lay as marks of respect for the dead.

kurias nešė kaip pagarbos žuvusiems ženklą.

They came day after day

Jos ateidinėjo diena po dienos

and they covered the square with millions of flowers.

ir aikštę padengė begale gėlių.

Sadness enveloped Maidan.

Maidaną apglėbė liūdesys.

It was quiet and I could hear the birds singing.

Buvo tylu. Girdėjau čirpiant paukščius –

I hadn't heard that before.

prieš tai to nebuvo.

I stopped women as they approached the barricades

Stabdžiau moteris, joms einant link barikadų

to lay their tributes

padėti gėles,

and asked to make their picture.

ir prašiau jas nufotografuoti.

Most women cried when I photographed them.

Prieš objektyvą dauguma verkė.

On the first day, my fixer, Emine, and I cried

Pirmą dieną aš ir mano padėjėja, Emine,

with almost every woman who visited our studio.

verkėm beveik su kiekviena moterimi, atėjusia į ateljė.

There had been such a noticeable absence of women

Stipriai jautėsi

up until that point.

ligtolinis moterų nebuvimas.

And the color of their pastel coats,

Jų pastelinių paltų spalva,

their shiny handbags,

tviskantys rankinukai,

and the bunches of red carnations,

ir raudonų gvazdikų,

white tulips and yellow roses that they carried

baltų tulpių ir geltonų rožių puokštės

jarred with the blackened square

kirtosi su pajuodavusia aikšte

and the blackened men who were encamped there.

ir pajuodavusiais, ten apsistojusiais vyrais.

It is clear to me that these two sets of pictures

Aišku, kad vienas nuotraukų rinkinys

don't make much sense without the other.

nieko nereiškia be antro.

They are about men and women and the way we are --

Jie – apie vyrus ir moteris ir kas jie tokie.

not the way we look, but the way we are.

Ne kaip atrodo, o juos pačius.

They speak about different gender roles in conflict,

Jose kalbama apie skirtingus lyčių vaidmenis

not only in Maidan, and not only in Ukraine.

ne tik Maidane ir ne tik Ukrainoje.

Men fight most wars and women mourn them.

Vyrai kariauja daugumoje karų, o moterys jų gedi.

If the men showed the ideal of the warrior,

Jei vyrai atspindėjo kario idealą,

then the women showed the implications of such violence.

tai moterys – tokio smurto pasekmių atspindys.

When I made these pictures,

Kai dariau šias nuotraukas,

I believed that I was documenting the end of violent events in Ukraine.

maniau, kad dokumentuoju žiaurių įvykių Ukrainoje pabaigą.

But now I understand that it is a record of the beginning.

Dabar suprantu, kad tai pradžios kronika.

Today, the death toll stands around 3,000,

Šiandien dienai mirčių skaičius siekia apie 3 000,

while hundreds of thousands have been displaced.

dar šimtai tūkstančių neteko namų.

I was in Ukraine again six weeks ago.

Prieš šešias savaites vėl buvau Ukrainoje.

In Maidan, the barricades have been dismantled,

Maidane išardytos barikados,

and the paving stones which were used as weapons during the protests replaced,

grindinio plytelės, kurias naudojo kaip ginklus, pakeitė naujomis,

so that traffic flows freely through the center of the square.

per aikštės centrą laisvai juda eismas.

The fighters, the women and the flowers are gone.

Neliko kovotojų, moterų ir gėlių.

A huge billboard depicting geese flying over a wheat field

Didžiulis plakatas, ant kurio pavaizduotos žąsys virš kviečių lauko,

covers the burned-out shell of the trade union's building

dengia išdegintus profsąjungų rūmus.

and proclaims,

Ant jo – užrašas:

"Glory to Ukraine.

„Šlovė Ukrainai.

Glory to heroes."

Šlovė didvyriams.“

Thank you.

Ačiū!

(Applause).

(Plojimai)