Why do I make art? To build time capsules for my heritage | Kayla Briët

Translator: Emilija Svirinavičiūtė Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

When I was four years old,

Kai man buvo keturi,

my dad taught me the Taos Pueblo Hoop Dance,

tėtis mane išmokė tradicinio Pueblo lankų šokio,

a traditional dance born hundreds of years ago in Southwestern USA.

prieš šimtus metų atsiradusio pietvakarių JAV.

A series of hoops are created out of willow wood,

Jam naudojami lankai iš gluosnio,

and they're threaded together to create formations of the natural world,

sujungti taip, kad sudaro gamtines formas,

showing the many beauties of life.

parodančias gausias gyvenimo grožybes.

In this dance, you're circling in a constant spin,

Šokant nuolat sukamasi

mimicking the movement of the Sun

imituojant Saulės judėjimą

and the passage of time.

ir laiko tėkmę.

Watching this dance was magic to me.

Šis šokis man atrodė magiškas,

Like with a time capsule,

tartum laiko kapsulė

I was taking a look through a cultural window to the past.

atveriantis langą į praeitį ir kultūrą.

I felt a deeper connection

Pajaučiau stipresnį ryšį

to how my ancestors used to look at the world around them.

su tuo, kaip mano protėviai matė pasaulį.

Since then, I've always been obsessed with time capsules.

Nuo tada esu apsėsta laiko kapsulių.

They take on many forms,

Jos būna įvairių formų,

but the common thread is that they're uncontrollably fascinating

tačiau nuolat stebina mus kaip žmones,

to us as human beings,

because they're portals to a memory,

nes yra tarsi vartai į prisiminimus

and they hold the important power of keeping stories alive.

ir turi galią išlaikyti istorijas gyvas.

Man, kaip prodiuserei ir kompozitorei,

As a filmmaker and composer,

it's been my journey to find my voice,

tai kelionė į savo balso atradimą,

reclaim the stories of my heritage and the past

istorijų, paveldo ir praeities susigrąžinimą,

and infuse them into music and film time capsules to share.

juos parodant kitiems per filmų ir muzikos „laiko kapsules“.

To tell you a bit about how I found my voice,

Tam, kad papasakočiau, kaip atradau savo balsą,

I'd like to share a bit about how I grew up.

pradėsiu nuo savo vaikystės.

In Southern California, I grew up in a multigenerational home,

Užaugau Kalifornijos pietuose

kelių kartų namuose: po vienu stogu

meaning I lived under the same roof

su savo tėvais, tetomis, dėdėmis ir seneliais.

as my parents, aunts, uncles and grandparents.

My mother is Dutch-Indonesian and Chinese with immigrant parents,

Mano mamos tėvai imigrantai, o šaknys Olandijoje, Indonezijoje, Kinijoje,

and my father is Ojibwe

tėvas Odžibvis [Ojibwe]

and an enrolled tribal member

ir oficialus Prairie Band Potawatomi genties narys

of the Prairie Band's Potawatomi Tribe in Northeastern Kansas.

Šiaurrytiniame Kanzase.

So one weekend I'd be learning how to fold dumplings,

Taigi vieną savaitgalį darydavau koldūnus,

and the next, I'd be traditional-style dancing

o kitą – susibūrime mokydavausi tradicinių šokių,

at a powwow,

immersed in the powerful sounds of drums and singers.

pasinėrusi į galingą būgnų ir vokalo muziką.

Being surrounded by many cultures was the norm,

Būti apsuptai skirtingų kultūrų man įprasta,

but also a very confusing experience.

bet kartu ir klaidi patirtis.

It was really hard for me to find my voice,

Man buvo sunku atrasti savo balsą,

because I never felt I was enough --

nes niekada nesijaučiau pakankama:

never Chinese, Dutch-Indonesian or Native enough.

pakankamai kinė, olandė, indonezietė, indėnė,

Because I never felt I was a part of any community,

ar bet kurios kitos bendruomenės dalis.

I sought to learn the stories of my heritage

Norėjau sužinoti savo protėvių istorijas,

and connect them together to rediscover my own.

o jas sujungus sukurti savąją.

The first medium I felt gave me a voice was music.

Pirmoji medija leidusi man tai atlikti – muzika.

With layers of sounds and multiple instruments,

Garsų sluoksniais ir instrumentų įvairove

I could create soundscapes and worlds that were much bigger than my own.

galėjau sukurti garsovaizdį ir pasaulius daug didesnius už manąjį

Through music, I'm inviting you into a sonic portal

Su ta muzika kviečiu į garsų̃,

of my memories and emotions,

mano prisiminimų ir jausmų pasaulį,

and I'm holding up a mirror to yours.

taip pat nukreipiu ir veidrodį į tavąjį.

One of my favorite instruments to play is the guzheng zither,

Labiausiai mėgstu groti „Guzheng“ citra –

a Chinese harp-like instrument.

kinišku instrumentu, panašiu į arfą.

While the hoop dance is hundreds of years old,

Minėtas lankų šokis šimtų metų senumo,

the guzheng has more than 2,000 years of history.

o „Guzheng“ citra – daugiau nei 2 tūkstančių.

I'm playing the styles that greatly influence me today,

Groju stilius, kurie mane veikia šiandien,

like electronic music,

pvz.: elektroninę muziką,

with an instrument that was used to play traditional folk music long ago.

o groju su instrumentu, nuo seno skirtu tradicinei liaudies muzikai

And I noticed an interesting connection:

Pastebėjau įdomų ryšį.

the zither is tuned to the pentatonic scale,

Citra suderinta pagal pentatoninę gamą,

a scale that is universally known in so many parts of music

kuri naudojama globaliai,

around the world,

including Native American folk songs.

taip pat ir indėnų liaudies dainose.

In both Chinese and Native folk,

Tiek kinų, tiek indėnų folklore

I sense this inherent sound of longing and holding onto the past,

jaučiu pamatinį nostalgijos garsą, norą kabintis į praeitį.

an emotion that greatly drives the music I create today.

Tai emocija, kuri šiandien ir mane skatina kurti muziką.

At the time, I wondered if I could make this feeling of immersion

Tuomet svarsčiau,

ar sugebėčiau sukurti dar stipresnį jausmą

even more powerful,

by layering visuals and music --

sluoksniuodama vizualus ir muziką.

visuals and images on top of the music.

So I turned to internet tutorials to learn editing software,

Dėl to mokiausi redagavimo programomis internete

ir valstybinėje profesinėje mokykloje, bandydama sutaupyti,

went to community college to save money

and created films.

ir kūriau filmus.

After a few years experimenting,

Po kelių eksperimentavimo metų

I was 17 and had something I wanted to tell and preserve.

man buvo 17 ir aš turėjau tai, ką noriu pasakyti ir išsaugoti.

It started with a question:

Tai prasidėjo klausimu:

What happens when a story is forgotten?

kas nutinka, kai pasakojimas yra pamirštas?

I lead with this in my latest documentary film,

Apie tai mano naujausias dokumentinis filmas

"Smoke That Travels,"

„Keliaujantys dūmai“,

which immerses people into the world of music, song, color and dance,

kurio žiūrovai panardinami į muzikos, dainų, spalvų ir šokio pasaulį,

as I explore my fear that a part of my identity, my Native heritage,

o aš nagrinėju savo baimę, kad dalis mano identiteto,

will be forgotten in time.

mano indėniško palikimo bus pamiršta su laiku.

Many indigenous languages are dying due to historically forced assimilation.

Daug vietinių kalbų miršta dėl priverstinės asimiliacijos.

From the late 1800s to the early 1970s,

Nuo vėlyvųjų 1800 iki ankstyvųjų 1970

Natives were forced into boarding schools,

indėnai buvo siunčiami į internatus,

where they were violently punished if they practiced traditional ways

kuriuose būdavo žiauriai baudžiami už indėniškų tradicijų palaikymą

or spoke their native language,

arba kalbos praktikavimą,

most of which were orally passed down.

o tos tradicijos ir kalbos būdavo perduodamos žodžiu.

As of now, there are 567 federally recognized tribes in the United States,

Dabar JAV yra 567-ios federaliniu lygmeniu pripažintos gentys.

when there used to be countless more.

Seniau jų buvo neįmanoma suskaičiuoti.

In my father's words,

Mano tėvo žodžiais:

"Being Native is not about wearing long hair in braids.

„buvimas indėnu tai ne ilgos kasos,

It's not about feathers or beadwork.

ne plunksnos ar puošyba karoliukais.

It's about the way we all center ourselves in the world as human beings."

Tai kaip mes laikomės pasaulyje kaip žmonės.“

After traveling with this film for over a year,

Keliaudama su šiuo filmu daugiau nei metus

I met indigenous people from around the world,

sutikau čiabuvių įvairiose pasaulio vietose

from the Ainu of Japan,

nuo Ainų Japonijoje,

Sami of Scandinavia,

Samių Skandinavijoje,

the Maori

Maorių ir daug kitų.

and many more.

And they were all dealing with the exact same struggle

Jie visi kovojo tą pačią kovą

to preserve their language and culture.

išsaugoti savo kalbą ir kultūrą.

At this moment, I not only realize the power storytelling has

Šiuo metu suvokiu ne vien pasakojimų galią

to connect all of us as human beings

mus visus sujungti kaip žmones,

but the responsibility that comes with this power.

bet ir atsakomybę, kurią įgijame su šia galia.

It can become incredibly dangerous when our stories are rewritten or ignored,

Kai mūsų pasakojimai perrašomi arba ignoruojami,

because when we are denied identity,

mums liepia atsisakyti identiteto,

we become invisible.

yra rizika tapti nematomais.

We're all storytellers.

Visi esame pasakotojai.

Reclaiming our narratives and just listening to each other's

Savo istorijų susigrąžinimas, vienas kito klausymas

can create a portal that can transcend time itself.

gali sukurti portalą, peržengiantį laiko ribas.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai.)