Cristina Domenech: Poetry that frees the soul (with English subtitles) | TED

Translator: Sebastian Betti Reviewer: Gisela Giardino

Translator: Ona Deveikyte Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

It's said that to be a poet

Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą.

you have to go to hell and back.

Pirmą kartą įėjus į kalėjimą manęs nenustebino nei spynų triukšmas,

The first time I visited the prison,

I was not surprised by the noise of the padlocks,

nei uždidarančios durys, nei grotos,

or the closing doors, or the cell bars,

or by any of the things I had imagined.

niekas, ką įsivaizdavau.

Maybe because the prison is in a quite open space.

Galbūt todėl, kad kalėjimas yra gana atviroje vietoje.

Matosi dangus.

You can see the sky.

Seagulls fly overhead, and you feel like you're next to the sea,

Aplink skraido kirai ir atrodo, kad šalia yra jūra.

that you're really close to the beach.

Kad esi visai netoli paplūdimio.

But in fact, the gulls are looking for food in the dump near the prison.

Bet iš tiesų kirai ieško maisto šiukšlyne šalia kalėjimo.

I went farther inside and I suddenly saw inmates moving across the corridors.

Ėjau toliau ir staiga pamačiau kalinius, vaikštančius koridoriais.

Then it was as if I stepped back and thought

Tarsi atsitraukiau ir pagalvojau,

that I could have very well been one of them.

kad lengviausiai galėčiau būti viena jų.

If I had another story, another context, different luck.

Jei gyvenčiau kitą istoriją, kitame kontekste, su kitokia sėkme.

Because nobody - nobody - can choose where they're born.

Nes niekas, niekas negali pasirinkti, kur gimti.

In 2009, I was invited to join a project

2009 m. buvau pakviesta koordinuoti rašymo užsiėmimus

that San Martín National University conducted at the Unit 48 penitentiary,

Nacionalinio San Martino universiteto projekte

to coordinate a writing workshop.

48-ame kalėjime.

The prison service ceded some land at the end of the prison,

Kalėjimo tarnyba užleido teritoriją kalėjimo gale,

which is where they constructed the University Center building.

kurioje buvo pastatytas universiteto centro pastatas.

Pirmą kartą susitikusi su kaliniais

The first time I met with the prisoners,

I asked them why they were asking for a writing workshop

paklausiau jų, kodėl jie norėjo rašymo užsiėmimų,

ir jie man atsakė, kad nori sudėti į popieriaus lapą

and they told me they wanted to put on paper

all that they couldn't say and do.

viską, ko negali pasakyti ir ko negali padaryti.

Tada ir nusprendžiau, kad noriu, kad į kalėjimą įžengtų poezija.

Right then I decided that I wanted poetry to enter the prison.

So I said to them why don't we work with poetry,

Taigi pasakiau jiems, kodėl mums nepadirbėjus su poezija,

if they knew what poetry was.

jei žinote, kas yra poezija.

Niekas nė nenutuokė, kas iš tiesų yra poezija.

But nobody had a clue what poetry really was.

Be to, jie man pasiūlė, kad dirbtuvės būtų skirtos ne tik

They also suggested to me

that the workshop should be not just for the inmates

universitete besimokantiems kaliniams,

taking university classes, but for all the inmates.

bet ir visiems kitiems kaliniams.

And so I said that to start this workshop,

Pasakiau, kad norint pradėti šiuos užsiėmimus man reikia

I needed to find a tool that we all had in common.

kokio nors įrankio, kurį turėtume visi.

That tool was language.

Šis įrankis buvo kalba.

We had language, we had the workshop. We could have poetry.

Taigi turime kalbą, turime dirbtuves. Galime kurti poeziją.

But what I hadn't considered was that inequality exists in prison, too.

Tačiau nenumačiau, kad kalėjime taip pat egzistuoja nelygybė

Many of the prisoners hadn't even completed grammar school.

ir buvo daugybė kalinių, kurie nebaigė nė pradinės mokyklos.

Many couldn't use cursive, could barely print.

Daugelis nemokėjo nei rašyti ranka, nei spausdinti.

They didn't write fluently, either.

Taip pat jie nemokėjo rašyti labai sklandžiai.

Todėl pradėjome ieškoti labai trumpų, tačiau labai paveikių eilėraščių.

So we started looking for short poems.

Very short, but very powerful.

And we started to read, and we'd read one author, then another author,

Pradėjome skaityti, skaitėme vieną autorių po kito

and by reading such short poems, they all began to realize

ir beskaitant tuos trumpučius eilėraščius visi ėmė suprasti,

that what the poetic language did was to break a certain logic,

kad poetinė kalba griauna

įprastą logiką ir sudaro naują sistemą.

and create another system.

Breaking the logic of language also breaks the logic of the system

Sugriauti kalbos logiką taip pat reiškia sugriauti sistemos logiką,

under which they've learned to respond.

kurios jie įpratę laikytis.

Taip atsirado nauja sistema, naujos taisyklės,

So a new system appeared,

new rules that made them understand very quickly,

kurios labai labai greitai padėjo jiems suprasti,

- very quickly -

kad poetine kalba jie gali pasakyti absoliučiai viską, ką nori.

that with poetic language

they would be able to say absolutely whatever they wanted.

It's said that to be a poet you have to go to hell and back.

Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą.

And they have plenty of hell. Plenty of hell.

O pragaro jie turi su kaupu. Su kaupu.

One of them once said: "In prison you never sleep.

Kartą vienas jų pasakė: „Kalėjime niekada nemiegi.

You can never sleep in jail. You can never close your eyelids."

Kalėjime niekada negalima miegoti. Niekada negali užmerkti akių.“

And so, like I’m doing now, I gave them a moment of silence,

Tada kaip ir dabar

akimirkai nutilau ir pasakiau: vaikinai, tai ir yra poezija, šitai.

then said, “That's what poetry is, you guys.

Kalėjimo pasaulis, kuris jus supa, kuris jums kaip ant delno.

It's in this prison universe that you have all around you.

Everything you say about how you never sleep,

Visa, ką pasakojate, kad niekada nemiegate.

it exudes fear.

Tai kelia baimę. Visa, kas nėra aprašyta. Visa tai yra poezija.

All the things that go unwritten -- all of that is poetry."

So we started appropriating that hell;

Taip pradėjome įsisavinti šį pragarą.

we plunged ourselves, headfirst, into the seventh circle.

Nėrėme stačia galva, tiesiai į septintąjį ratą.

And in that seventh circle of hell, our very own, beloved circle,

Tame septintajame pragaro rate, kuris toks savas, toks brangus,

they learned that they could make the walls invisible,

jie sužinojo, kad sienos gali būti nematomos,

that they could make the windows yell,

išmoko prakalbinti langus, už kurių slepiamės šešėliuose.

and that we could hide inside the shadows.

When the first year of the workshop had ended,

Pirmaisiais metais užbaigę dirbtuves

we organized a little closing party,

surengėme nedidelę metų baigimo šventę,

like you do when a job is done with so much love,

kaip daroma užbaigus darbą, į kurį įdėta tiek meilės.

and you want to celebrate with a party.

Norisi švęsti ir linksmintis.

Sukvietėme šeimos narius, draugus, universiteto vadovus.

We called family, friends, the university authorities.

The only thing the inmates had to do was read a poem,

Viskas, ką jie turėjo padaryti, tai perskaityti eilėraštį,

atsiimti diplomą ir priimti plojimus. Tokia buvo mūsų paprasta šventė.

and receive their diplomas and applause.

That was our simple party.

Vienas dalykas, kurį noriu jums perteikti, yra tas moments, kai tie vyrai,

The only thing I want to leave you with

is the moment in which those men,

kurie šalia manęs atrodo lyg milžinai,

some of them just huge when standing next to me,

or the young boys - so young, but with an enormous pride,

arba jaunučiai, bet labai išdidūs vaikinukai,

laikė lapus ir drebėjo lyg vaikai, išpilti prakaito,

held their papers and trembled like little kids and sweated,

ir skaitė savo eilėraščius trūkčiojančiu balsu.

and read their poems with their voices completely broken.

Tuo metu ėmiau galvoti, kad greičiausiai daugeliui jų

That moment made me think a lot

that for most of them, it was surely the very first time

tai buvo pirmas kartas, kai kas nors jiems plojo už tai, ką jie padarė.

that someone applauded them for something they had done.

In prison there are things that can't be done.

Kalėjime yra dalykų, kurių negalima daryti.

In prison, you can't dream. In prison, you can't cry.

Kalėjime negalima svajoti, kalėjime negalima verkti.

Yra žodžių, kuriuos draudžiama vartoti, pavyzdžiui, „laikas“,

There are words that are virtually forbidden, like the word "time,"

„ateitis“, „noras“.

the word "future," the word "wish".

But we dared to dream, and to dream a lot.

Tačiau mes išdrįsome svajoti, daug svajoti,

We decided that they were going to write a book.

nes nusprendėme parašyti knygą.

Jie ne tik parašė knygą, bet ir įrišo ją.

Not only did they write a book, but they also bound it themselves.

That was at the end of 2010.

Tai vyko 2010 m. pabaigoje.

Then, we doubled the bet and wrote another book.

Padidinome statymus ir parašėme kitą knygą.

Ir įrišome kitą knygą.

And we bound that one, too.

That was a short time ago, at the end of last year.

Tai buvo visai neseniai, praeitų metų pabaigoje.

What I see week after week,

Savaitė po savaitės galiu stebėti, kaip jie virsta

is how they're turning into different people;

kitais žmonėmis, kaip jie keičiasi.

how they're being transformed.

How words are empowering them with a dignity they had never known,

Kaip žodis suteikia jiems orumo, kurio jie iki šiol nepatyrė

that they couldn't even imagine.

ir nė negalėjo įsivaizduoti.

They had no idea such dignity could come from them.

Jie nežinojo, kad orumas egzistuoja ir kad jie gali jį jausti.

Per dirbtuves, tame mylimame pragare, visi kažką davėme.

At the workshop, in that beloved hell we share, we all give something.

We open our hands and hearts and give what we have, what we can.

Išskleidėme rankas, atvėrėme širdis ir davėme,

ką turime, ką galime. Visi.

All of us; all of us equally.

Visi po lygiai.

Taip žmogus jaučia, kad bent šiek tiek

And so you feel that at least in a small way

you're repairing that huge social fracture

lopo šį didžiulį socialinį atotrūkį,

which makes it so that for many of them,

dėl kurio daugybė tokių kaip jie mato kalėjimą kaip vienintelį savo likimą.

prison is their only destination.

Pamenu vieną didaus poeto

I remember a verse by a tremendous poet, a great poet,

iš 48 skyriaus, iš mūsų dirbtuvių, Nicolás Dorado, eilėraštį:

from our Unit 48 workshop, Nicolás Dorado:

„Man reikia begalinės gijos, kad susiūčiau šią didžiulę žaizdą“.

"I will need an infinite thread to sew up this huge wound."

Poezija tą ir daro. Susiuva atstūmimo žaizdas.

Poetry does that; it sews up the wounds of exclusion.

Atveria duris. Poezija yra tarsi veidrodis.

It opens doors. Poetry works as a mirror.

It creates a mirror, which is the poem.

Sukuria atspindį – eilėraštį.

Jie atpažįsta save, mato save eilėraštyje ir rašo

They recognize themselves, they look at themselves in the poem

and write from who they are, and are from what they write.

tai, kas jie yra, ir yra tai, ką rašo.

In order to write,

Kad galėtų rašyti, jie turi pasisavinti rašymo momentą,

they need to appropriate the moment of writing

kuris yra ypatingos laisvės momentas.

which is a moment of extraordinary freedom.

Turi savo atmintyje paieškoti to mažo gabalėlio laisvės,

They have to get into their heads, search for that bit of freedom

kurio niekada niekas negali iš jų atimti jiems rašant

that can never be taken away when they write

ir kuris padeda jiems suvokti, kad laisvė yra įmanoma

and that is also useful to realize that freedom is possible

even inside a prison,

net esant kalėjime ir kad vienintelės grotos

and that the only bars we have in our wonderful space

mūsų nuostabioje erdvėje yra žodis „grotos“ ir kad mes visi

is the word "bars,"

and that all of us in our hell burn with happiness

šiame pragare švytime iš laimės,

when we light the wick of the word.

kai uždegama žodžio liepsna.

(Applause)

(Plojimai.)

Daug pasakojau apie kalėjimą, ką išgyvenu kiekvieną savaitę

I told you a lot about the prison, a lot about what I experience

every week, and how I enjoy it and transform myself with the inmates.

ir kuo mėgaujuosi, kaip keičiuosi kartu su jais.

Bet nežinote, kad norėčiau, kad galėtumėte pajusti, išgyventi,

But you don't know how much I'd like it

if you could feel, live, experience, even for a few seconds,

patirti nors kelioms sekundėms

what I enjoy every week and what makes me who I am.

tai, ką patiriu kiekvieną savaitę ir kas mane daro tuo, kas esu.

(Applause)

(Plojimai.)

Martín Bustamante: The heart chews tears of time;

„Širdis sukramto laiko ašaras,

blinded by that light,

apakinta tos šviesos

it hides the speed of existence

slepia egzistencijos greitį,

where the images go rowing by.

kur plaukia vaizdai,

It fights; it hangs on.

kovoja, nepaleidžia.

The heart cracks under sad gazes,

Širdis sutrūkinėja nuo liūdnų žvilgsnių,

rides on storms that spread fire,

joja audromis, kurios sukelia gaisrus,

pakelia iš gėdos nuleistas krūtines,

lifts chests lowered by shame,

knows that it's not just reading and going on,

žino, kad reikia ne tik skaityti ir eiti toliau,

it also wishes to see the infinite blue.

taip pat trokšta pamatyti begalinį mėlį.

The heart sits down to think about things,

Širdis prisėda pamąstyti,

kovoja, kad netaptų kaip visi,

fights to avoid being ordinary,

tries to love without hurting,

bando išmokti mylėti be skausmo,

breathes the sun, giving courage to itself,

spinduliuoti saule, suteikdama sau drąsos,

pasiduoda, keliauja priežasties link.

surrenders, travels toward reason.

Širdis kovoja pelkėse,

The heart fights among the swamps,

skirts the edge of the underworld,

eina požemių karalystės pakraščiu,

falls exhausted, but won't give in to what's easy,

krenta be jėgų ir nepasiduoda tam, kas lengva

kol nelygūs apsvaigę žingsniai

while irregular steps of intoxication

wake up,

pabudina,

wake the stillness.

pabudina tylą“.

I'm Martín Bustamante,

Esu Martín Bustamante,

I'm a prisoner in Unit 48 of San Martín,

San Martino kalėjimo 48 skyriaus kalinys,

today is my day of temporary release.

šiandien mane laikinai išleido.

And for me, poetry and literature have changed my life.

Poezija ir literatūra

pakeitė mano gyvenimą.

Thank you very much!

Labai ačiū! (Plojimai)

Cristina Domenech: Thank you!

C.D.: Ačiū!

(Plojimai.)

(Applause)