3 fears about screen time for kids -- and why they're not true | Sara DeWitt

Translator: Dominyka Tomašickytė Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

I want us to start by thinking about this device,

Pradėkime susimąstydami apie šį aparatą –

the phone that's very likely in your pockets right now.

telefoną, esantį jūsų kišenėse.

Over 40 percent of Americans check their phones

40 proc. amerikiečių patikrina telefoną

within five minutes of waking up every morning.

per pirmas 5 minutes nubudę ryte.

And then they look at it another 50 times during the day.

Ir per dieną pažiūri dar 50 kartų.

Grownups consider this device to be a necessity.

Suaugę laiko šį aparatą būtinybe.

But now I want you to imagine it in the hands of a three-year-old,

Dabar įsivaizduokime jį trimečio rankose –

and as a society, we get anxious.

ir kaip visuomenė, mes sunerimstame.

Parents are very worried

Tėvai labai nerimauja,

that this device is going to stunt their children's social growth;

kad jis pakenks jų vaikų soc. vystymuisi;

that it's going to keep them from getting up and moving;

kad trukdys jiems pakilti ir judėti;

that somehow,

kad kažkaip

this is going to disrupt childhood.

sugadins vaikystę.

So, I want to challenge this attitude.

Aš noriu mesti iššūkį tokiam požiūriui.

I can envision a future

Aš galiu įsivaizduoti ateitį,

where we would be excited to see a preschooler interacting with a screen.

kur džiaugsimės, kad priešmokyklinukas dirba su ekranu.

These screens can get kids up and moving even more.

Ekranai gali paskatinti vaikus judėti.

They have the power to tell us more about what a child is learning

Gali tiksliau nusakyti, ko vaikas išmoko,

than a standardized test can.

nei standartinis testas.

And here's the really crazy thought:

O štai ypač pašėlusi mintis:

I believe that these screens have the power

aš tikiu, kad šie ekranai gali

to prompt more real-life conversations

paskatinti pokalbius realiame gyvenime

between kids and their parents.

tarp vaikų ir jų tėvų.

Now, I was perhaps an unlikely champion for this cause.

Aš buvau netikėta šio tikslo pradininkė.

I studied children's literature

Studijavau vaikų literatūrą,

because I was going to work with kids and books.

nes ruošiausi dirbti su vaikais ir knygomis.

But about 20 years ago,

Bet prieš 20 metų,

I had an experience that shifted my focus.

vienas atsitikimas pakeitė mano prioritetus.

I was helping lead a research study about preschoolers and websites.

Padėjau vesti tyrimą apie ikimokyklinukus ir tinklapius.

And I walked in and was assigned a three-year-old named Maria.

Man priskyrė trimetę vardu Marija.

Maria had actually never seen a computer before.

Marija nebuvo mačiusi kompiuterio,

So the first thing I had to do was teach her how to use the mouse,

tad pirmiausiai teko išmokyti ją valdyti pelę,

and when I opened up the screen, she moved it across the screen,

kai atvėriau ekraną, ji perbraukė jį pele

and she stopped on a character named X the Owl.

ir sustojo ties veikėju, vardu Pelėda X.

And when she did that,

Ir kai ji tai padarė,

the owl lifted his wing and waved at her.

Pelėda pakėlė savo sparną ir pamojo jai.

Maria dropped the mouse, pushed back from the table, leaped up

Marija paleido pelę, atsistūmė, pašoko

and started waving frantically back at him.

ir ėmė smarkiai mojuoti jam atgal.

Her connection to that character

Jos ryšys su tuo veikėju

was visceral.

buvo instinktyvus.

This wasn't a passive screen experience.

Tai nebuvo pasyvi patirtis.

This was a human experience.

Tai buvo žmogiška patirtis.

And it was exactly appropriate for a three-year-old.

Ir ji atitiko trimečio vaiko reakciją.

I've now worked at PBS Kids for more than 15 years,

„PBS Kids“ dirbu jau 15 metų,

and my work there is focused on harnessing the power of technology

siekiu, kad pasinaudotume technologijų galia

as a positive in children's lives.

kaip pozityvu vaikų gyvenimuose.

I believe that as a society, we're missing a big opportunity.

Manau, kad visuomenė praranda svarbią galimybę.

We're letting our fear and our skepticism

Mes leidžiame baimei ir skepticizmui

about these devices

apie šiuos aparatus

hold us back from realizing their potential

sulaikyti mus nuo jų galimybių išnaudojimo

in our children's lives.

mūsų vaikų gyvenimuose.

Fear about kids and technology is nothing new;

Baimė dėl vaikų ir technologijų – nieko nauja.

we've been here before.

Čia jau esame buvę.

Over 50 years ago, the debate was raging about the newly dominant media:

Prieš 50 m. vyko platūs ginčai dėl anuometinės naujovės –

the television.

televizijos.

That box in the living room?

Ta dėžė svetainėje?

It might be separating kids from one another.

Ji gali atitolinti vaikus vieną nuo kito.

It might keep them away from the outside world.

Ji gali atitraukti juos nuo išorinio pasaulio.

But this is the moment when Fred Rogers,

Bet tuomet Fredas Rodžersas,

the long-running host of "Mister Rogers' Neighborhood,"

ilgametis „Misterio Rodžerso kaimynystė“ vedėjas,

challenged society to look at television as a tool,

metė iššūkį visuomenei, kviesdamas žiūrėti į televiziją kaip priemonę,

a tool that could promote emotional growth.

priemonę, kuri skatintų emocinį augimą.

Here's what he did:

Štai ką jis padarė:

he looked out from the screen, and he held a conversation,

Jis žvelgė iš ekrano ir kalbėjosi

as if he were speaking to each child individually

lyg kalbėtų kiekvienam vaikui atskirai

about feelings.

apie jausmus.

And then he would pause

Tada jis stabtelėdavo

and let them think about them.

ir leisdavo jiems apmąstyti.

You can see his influence across the media landscape today,

Visame medijų spektre šiandien jaučiama jo įtaka,

but at the time, this was revolutionary.

bet anuomet, tai buvo revoliucija.

He shifted the way we looked at television in the lives of children.

Jis pakeitė mūsų požiūrį į televizorių vaikų gyvenimuose.

Today it's not just one box.

Šiandien tai jau nebe viena dėžė.

Kids are surrounded by devices.

Vaikai apsupti aparatūros.

And I'm also a parent -- I understand this feeling of anxiety.

Aš irgi auginu vaiką – suprantu tą nerimą.

But I want us to look at three common fears

Bet pažvelkime į tris dažniausias baimes

that parents have,

kurias jaučia tėvai

and see if we can shift our focus

ir pamatysime, kad galime atrasti

to the opportunity that's in each of them.

galimybes kiekvienoje iš jų.

So.

Taigi.

Fear number one:

Baimė numeris vienas:

"Screens are passive.

„Ekranai yra pasyvūs.

This is going to keep our kids from getting up and moving."

Tai sulaikys mūsų vaikus nuo judėjimo.“

Chris Kratt and Martin Kratt are zoologist brothers

Krisas Kratas ir Martinas Kratas yra broliai zoologai,

who host a show about animals called "Wild Kratts."

kurie veda laidą apie gyvūnus „Laukiniai Kratai“.

And they approached the PBS team to say,

Jie kreipėsi į PBS komandą sakydami:

"Can we do something with those cameras

„Ar galėtume kai ką nuveikti su kameromis

that are built into every device now?

kurios šiais laikais yra kiekviename aparate?

Could those cameras capture a very natural kid play pattern --

Ar galėtų šios kameros fiksuoti įprastą vaikams žaidimą –

pretending to be animals?"

vaidinant gyvūnus?“

So we started with bats.

Pradėjome nuo šikšnosparnių.

And when kids came in to play this game,

Kai vaikai ateidavo žaisti šį žaidimą

they loved seeing themselves on-screen with wings.

jiems labai patiko matyti save ekrane su sparnais.

But my favorite part of this,

Bet man labiausiai patiko,

when the game was over and we turned off the screens?

kad kai žaidimas baigdavosi ir ekranus išjungdavome

The kids kept being bats.

vaikai toliau vaidindavo šikšnosparnius –

They kept flying around the room,

jie vis skraidė kambaryje,

they kept veering left and right to catch mosquitoes.

sklandė kairėn ir dešinėn gaudydami uodus.

And they remembered things.

Ir jie atsiminė dalykus.

They remembered that bats fly at night.

Atsiminė, kad šikšnosparniai skraido naktimis.

And they remembered that when bats sleep,

Prisiminė, kad kai šikšnosparniai miega,

they hang upside down and fold their wings in.

kad kabo žemyn galva ir įlenkia savo sparnus vidun.

This game definitely got kids up and moving.

Šis žaidimas vaikus tikrai išjudino.

But also, now when kids go outside,

Bet ir kai vaikai išeina į lauką,

do they look at a bird and think,

ar jie pažiūri į paukštį ir pagalvoja:

"How does a bird fly differently than I flew

„Ar paukštis skrenda kitaip nei aš

when I was a bat?"

kai buvau šikšnosparnis?“

The digital technology prompted embodied learning

Skaitmeninė technologija paskatino mokymąsi per įkūnijimą

that kids can now take out into the world.

kurį po to vaikai gali perkelti į pasaulį.

Fear number two:

Baimė numeris du:

"Playing games on these screens is just a waste of time.

„Žaidimai ekranuose – tik laiko švaistymas.

It's going to distract children from their education."

Jie atitrauks vaikus nuo jų mokslų.“

Game developers know

Žaidimų kūrėjai žino,

that you can learn a lot about a player's skill

kad galima daug sužinoti apie žaidėjo įgūdžius

by looking at the back-end data:

pažiūrėjus į žaidimo surinktus duomenis:

Where did a player pause?

Kur žaidėjas stabtelėjo?

Where did they make a few mistakes before they found the right answer?

Kur keletą kartų suklydo prieš surandant teisingą atsakymą?

My team wanted to take that tool set and apply it to academic learning.

Mano komanda norėjo šį įrankių rinkinį panaudoti akademiniame mokyme.

Our producer in Boston, WGBH,

Mūsų gamintojas Bostone, WGBH,

created a series of Curious George games

sukūrė Smalsiojo Džordžo žaidimų seriją

focused on math.

apie matematiką.

And researchers came in and had 80 preschoolers play these games.

Tyrėjai davė 80 ikimokyklinukų žaisti šiuos žaidimus.

They then gave all 80 of those preschoolers

Tada jie davė tiems 80 ikimokyklinukų

a standardized math test.

standartinį matematikos testą.

We could see early on

Iš anksto matėme,

that these games were actually helping kids

kad tokie žaidimai, tiesą sakant, padėjo vaikams

understand some key skills.

suprasti kai kuriuos esminius įgūdžius.

But our partners at UCLA wanted us to dig deeper.

Bet mūsų partneriai UCLA norėjo, kad eitume toliau.

They focus on data analysis and student assessment.

Jie dirba su duomenų analize ir moksleivių vertinimu.

And they wanted to take that back-end game-play data

Jie norėjo paimti vidinius žaidimo duomenis

and see if they could use it to predict a child's math scores.

ir pažiūrėti ar galės pagal juos nuspėti vaiko matematikos testo balus.

So they made a neural net -- they essentially trained the computer

Tad jie sukūrė neutralų tinklą – iš esmės išmokė kompiuterį

to use this data,

naudoti šiuos duomenis,

and here are the results.

ir štai rezultatai.

This is a subset of the children's standardized math scores.

Tai – vaikų standartizuoto matematikos testo balai.

And this

O tai

is the computer's prediction of each child's score,

yra kompiuterio spėjimas apie kiekvieno vaiko surinktus balus,

based on playing some Curious George games.

remiantis Smalsiojo Džordžo žaidimais.

The prediction is astonishingly accurate,

Spėjimas yra stebinančiai tikslus,

especially considering the fact that these games weren't built

ypač atsižvelgiant į faktą, kad šie žaidimai nebuvo sukurti

for assessment.

tokiam vertinimui.

The team that did this study believes that games like these

Komanda, kuri padarė šį bandymą, tiki, kad tokie žaidimai

can teach us more about a child's cognitive learning

gali mums pasakyti daugiau apie vaiko kognityvinį mokymąsi

than a standardized test can.

negu standartinis testas.

What if games could reduce testing time in the classroom?

O jei žaidimai galėtų sumažinti testavimo laiką?

What if they could reduce testing anxiety?

O jei jie sumažintų testų baimę?

How could they give teachers snapshots of insight

Ar jie galėtų mokytojams suteikti įžvalgų

to help them better focus their individualized learning?

ir padėti mokymą individualizuoti?

So the third fear I want to address

O trečioji baimė, kurią noriu pristatyti

is the one that I think is often the biggest.

yra dažnai viena didžiausių.

And that's this:

Ir tai yra –

"These screens are isolating me from my child."

„šie ekranai izoliuoja mane nuo mano vaiko“

Let's play out a scenario.

Suvaidinkime senarijų.

Let's say that you are a parent,

Sakykim, kad jūs esate vienas iš tėvų,

and you need 25 minutes of uninterrupted time

ir jums reikia 25 netrikdomų minučių

to get dinner ready.

paruošti maistą.

And in order to do that, you hand a tablet to your three-year-old.

Tam, kad jas gautumėte, savo trimečiui paduodate planšetę.

Now, this is a moment where you probably feel very guilty

Tuo momentu turbūt jaučiate kaltę

about what you just did.

dėl to, ką padarėte.

But now imagine this:

Bet įsivaizduokite:

Twenty minutes later, you receive a text message.

Po 20 min. gaunate tekstinę žinutę

on that cell phone that's always within arm's reach.

į mobilų telefoną, kuris visuomet po ranka.

And it says: "Alex just matched five rhyming words.

Žinutėje parašyta: „Aleksas ką tik sudėjo 5 besirimuojančius žodžius.

Ask him to play this game with you.

Pasiulykite jam pažaisti šį žaidimą su jumis.

Can you think of a word that rhymes with 'cat'?

Sugalvokite žodį, kuris rimuojasi su žodžiu „katė“?

Or how about 'ball'?"

Arba „kamuolys“?

In our studies, when parents receive simple tips like these,

Mūsų tyrimai rodo, kai tėvai gauna tokius paprastus pasiūlymus,

they felt empowered.

jaučiasi padrąsinti.

They were so excited

Jiems labai patiko

to play these games at the dinner table with their kids.

žaisti žaidimus su savo vaikais vakarienės metu.

And the kids loved it, too.

Vaikams tai irgi labai patiko.

Not only did it feel like magic that their parents knew

Ne tik todėl, kad tėvai atrodė stebuklingai žiną

what they had been playing,

ką jie žaidė,

kids love to play games with their parents.

bet ir todėl, kad vaikams patinka žaisti su tėvais.

Just the act of talking to kids about their media

Vien tik kalbėjimas su vaikais apie jų medijas

can be incredibly powerful.

gali būti neįtikėtinai veiksmingas.

Last summer, Texas Tech University published a study

Pereitą vasarą, Teksaso technologijų universitetas paviešino tyrimą,

that the show "Daniel Tiger's Neighborhood" could promote

kad laida „Tigro Danieliaus kaimynystė“ gali ugdyti

the development of empathy among children.

vaikų empatiją.

But there was a really important catch to this study:

Bet viena tyrimo detalė buvo ypač svarbi:

the greatest benefit was only when parents talked to kids

didžiausias efektas pasiekiamas tik tada, kai tėvai kalbėjosi su vaikais

about what they watched.

apie tai ką jie žiūrėjo.

Neither just watching

Vien tik žiūrėjimas,

nor just talking about it was enough;

ar vien tik kalbėjimas nebuvo pakankamas.

it was the combination that was key.

Raktas – abiejų derinys.

So when I read this study,

Perskaičiusi tyrimą

I started thinking about

pradėjau mąstyti apie tai,

how rarely parents of preschoolers actually talk to kids about the content

kaip retai priešmokyklinukų tėvai kalbasi su vaikais apie turinį

of what they're playing and what they're watching.

žaidimų, kuriuos žaidžia ar to, ką žiūri.

And so I decided to try it with my four-year-old.

Tad nusprendžiau išbandyti tai su savo keturmečiu.

I said,

Pasakiau:

"Were you playing a car game earlier today?"

„Ar tu šiandien žaidei su mašinom?“

And Benjamin perked up and said,

Benjaminas linksmai atsakė:

"Yes! And did you see that I made my car out of a pickle?

„Taip! Ar matei, kad padariau mašiną iš rauginto agurkėlio?

It was really hard to open the trunk."

Buvo labai sunku atidaryti bagažinę.“

(Laughter)

(Juokas.)

This hilarious conversation about what was fun in the game

Šis juokingas pokalbis apie tai, kaip buvo smagu žaisti

and what could have been better

ir kas galėjo būti geriau

continued all the way to school that morning.

tęsėsi visos kelionės į mokyklą metu tą rytą.

I'm not here to suggest to you that all digital media is great for kids.

Nesakau, kad visa skaitmetinė medija puikiai tinka vaikams.

There are legitimate reasons for us to be concerned

Yra pagrįstų nerimo priežasčių

about the current state of children's content

dėl dabartinio vaikams pateikiamo turinio

on these screens.

šiuose ekranuose.

And it's right for us to be thinking about balance:

Ir teisingai darome, kad mąstome apie pusiausvyrą –

Where do screens fit against all the other things

kur tinka ekranai visame tame,

that a child needs to do to learn and to grow?

ką vaikas turi sužinoti ir išsiugdyti?

But when we fixate on our fears about it,

Bet kai susitelkiam išskirtinai tik ties baimėmis

we forget a really major point,

pamirštame svarbų dalyką,

and that is, that kids are living in the same world that we live in,

tai, kad vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir mes,

the world where the grownups check their phones

pasaulyje, kuriame suaugusieji tikrinasi telefonus

more than 50 times a day.

dažniau nei 50 kartų per dieną.

Screens are a part of children's lives.

Ekranai yra vaikų gyvenimo dalis.

And if we pretend that they aren't,

Jei apsimesime, kad ne,

or if we get overwhelmed by our fear,

jei leisime, kad baimė mus užvaldytų,

kids are never going to learn how and why to use them.

vaikai niekada neišmoks kaip ir kodėl juos naudoti.

What if we start raising our expectations

Kas, jei pradėsime tikėtis daugiau

for this media?

iš šio tipo medijų?

What if we start talking to kids regularly

Kas, jei nuolat kalbėsime su vaikais

about the content on these screens?

apie turinį, pateikiamą per šiuos ekranus?

What if we start looking for the positive impacts

Kas, jei imsime tikėtis teigiamo poveikio,

that this technology can have in our children's lives?

kurį ši technologija gali daryti mūsų vaikų gyvenimams?

That's when the potential of these tools can become a reality.

Būtent tada technologijų potencialas tampa realiu.

Thank you.

Ačiū.

(Applause)

(Plojimai.)