Everything you need to know to read Homer's "Odyssey" - Jill Dash

Viskas, ką būtina žinoti apie Homero „Odisėją“ – Jill Dash

Translator: Kamile Viezelyte Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

Artimas susidūrimas su žmones ėdančiu milžinu,

kerėtoja, paverčianti vyrus į kiaules,

dingęs karalius, kuris susigrąžino savo sostą.

Kiekviena iš šių gali būti įspūdinga istorija,

tačiau iš tiesų jos yra tik pavieniai skyriai iš „Odisėjos“,

12 000 eilučių poemos, pasakojančios apie antikinę istoriją, mitus ir legendas.

Kaip mes sugebame suprasti tokios didelės apimties tekstą,

kilusį iš ir pasakojantį apie pasaulį iš tolimos praeities?

Vien tai, jog mes vis dar galime suprasti „Odisėją“, yra neįtikėtina,

kadangi ji buvo sukurta dar prieš graikų abėcėlės sudarymą VIII amžiuje pr. Kr.

Ji buvo sukurta klausytojams, ne skaitytojams,

ir būdavo atliekama pasakotojų, dar vadinamų rapsodais.

Tradiciškai poemos autoriumi laikomas aklasis, vardu Homeras.

Tačiau niekas iš tiesų nežino, ar jis buvo tikras, ar tik legenda.

Anksčiausiuose šaltiniuose jis minimas jau keli šimtmečiai po jo eros.

O jam priskirtos poemos buvo daugybę kartų pakeistos

ir perdėliotos jau kitų autorių,

kol galiausiai buvo užrašytos dabartine forma.

Tiesą sakant, žodis „rapsodas“ reiškia susiūti arba suadyti

kadangi šie poetai sujungdavo įvairius pasakojimus, anekdotus, mitus ir dainas

į vientisą istoriją.

Norėdami gyvai perpasakoti šiuos mitus,

rapsodai kalbėdavo pastoviu ritmu,

naudodavosi mnemoninėmis priemonėmis,

tokiomis kaip išmoktų ištraukų ar detalių kartojimas.

Tarp šių buvo ir vaizdų apibūdinimai bei veikėjų sąrašai,

kurie padėdavo rapsodams nepasimesti pasakojimo eigoje,

taip kaip priedainis ar intarpas padeda mums prisiminti dainos žodžius.

Kadangi klausytojai patys žinojo didžiąją dalį istorijų,

dažnai poemos nebuvo pasakojamos eilės tvarka.

Vėliau buvo nustatyta konkreti eilės tvarka,

o istorija įgijo formą, kuria mes ją skaitome dabar.

Kadangi pasaulis šiek tiek pasikeitė per pastaruosius kelis tūkstantmečius,

prieš pradedant skaityti, verta žinoti šiek tiek istorijos.

Pati „Odisėja“ yra „Iliados“, kito garsaus Homero epo,

pasakojančio apie Trojos karą, tęsinys.

Jei tarp abiejų epų yra viena jungiamoji grandis, ji yra ši:

šiukštu niekada neužsitrauk dievų įniršio.

Graikų Panteonas yra pavojingas dieviškos galios ir žmogiškų ydų mišinys,

kupinas neapsakomo dydžio pavydo ir neapykantos.

O dauguma bėdų, su kuriomis poemose susiduria žmonės, yra sukeltos puikybės

ar perdėto tikėjimo, jog jie esą didingesni už dievus.

Noras patenkinti dievus buvo toks stiprus,

jog senovės graikai turėjo tradiciją priimti visus nepažįstamus

į savo namus kaip artimus,

bijodami, jog nepažįstamieji gali būti užsimaskavę dievai.

Šis senovinis svetingumo kodeksas buvo vadinamas „xenia“.

Juo vadovaudamiesi, šeimininkai suteikdavo savo svečiams saugumą, maistą ir jaukumą,

o svečiai atsilygindavo mandagumu bei dovanomis, jeigu jų turėjo.

Xenia yra itin reikšminga „Odisėjoje“,

kur Odisėjas savo klajonėse yra amžinas svečias,

o jo gudrioji žmona Penelopė nuolat atlieka šeimininko vaidmenį.

„Odisėja“ mini visus ilgus Odisėjo klajonių metus,

tačiau pati pasakojimo pradžia yra „in medias res“, iškart prie reikalo.

10 metų po Trojos karo, mes sutinkame herojų įstrigusį saloje,

vis dar toli nuo gimtosios Itakės ir šeimos, kurios nematė jau 20 metų.

Užrūstinęs jūrų dievą Poseidoną, kai apakino šio kiklopą sūnų,

Odisėjas pasmerktas savo kelionėje namo patirti vieną nesėkmę po kitos.

Kol gimtinėje kyla bėdos, o dievai dvejoja dėl jo likimo,

Odisėjas pradeda pasakoti apie prabėgusius metus savo šeimininkams.

Vienas iš nuostabiausių „Odisėjos“ bruožų

yra atotrūkis tarp mūsų ribotų žinių apie jos sukūrimo laikotarpį

ir gausybės detalių, aprašytų pačiame tekste.

Istorikai, kalbininkai ir archeologai

praleido šimtmečius ieškodami Trojos griuvėsių

bei atpažindami salas, kuriose lankėsi Odisėjas.

Šis 24 knygų storio epas, kaip ir pats herojus, nukeliavo ilgą kelią

per istorijos ir legendų tūkstantmečius,

tam, kad mums šiandien papasakotų šią nuostabią istoriją.