Is there a difference between art and craft? - Laura Morelli

Ar yra skirtumas tarp meno ir amato? - Laura Morelli

Translator: Aidas Tamulevičius Reviewer: Sigita Šimkutė-Macanko

When you hear the word art,

Kai išgirstate žodį „menas“,

what comes to mind?

kas šauna į galvą?

A painting, like the Mona Lisa,

Paveikslas, pavyzdžiui, „Mona Liza“,

or a famous sculpture or a building?

ar garsi skulptūra, pastatas?

What about a vase or a quilt or a violin?

O kaip vaza, užtiesalas ar smuikas?

Are those things art, too, or are they craft?

Ar šie daiktai irgi priskiriami menui, ar amatui?

And what's the difference anyway?

Ir koks vis dėlto tas skirtumas?

It turns out that the answer is not so simple.

Pasirodo, atsakymas ne toks ir paprastas.

A spoon or a saddle may be finely wrought,

Šaukštas ar balnas gali būt kruopščiai apdirbti,

while a monument may be, well, uninspired.

tuo tarpu, monumentas – nekeliantis susižavėjimo.

Just as not every musical instrument is utilitarian,

Kaip ne visi muzikos instrumentai yra taikomieji,

not every painting or statue is made for its own sake.

taip ir ne visi paveikslai bei skulptūros kurti savam džiaugsmui.

But if it's so tricky to separate art from craft,

Bet jeigu pernelyg sudėtinga atskirti meną nuo amato,

then why do we distinguish objects in this way?

tai kodėl mes taip išskiriame tuos dalykus?

You could say it's the result

Galima teigti, kad tai

of a dramatic historical turn of events.

stulbinančių istorinių vingių pasekmė.

It might seem obvious to us today

Dabar galbūt yra savaime suprantama

to view people, such as da Vinci or Michelangelo,

matyti tokius žmones, kaip da Vinčis ar Mikelandželas,

as legendary artists,

kaip legendinius menininkus,

and, of course, they possessed extraordinary talents,

ir, žinoma, jie turėjo ypatingų gabumų,

but they also happened to live in the right place

bet jie taip pat gyveno tinkamoje vietoje,

at the right time,

tinkamu laiku,

because shortly before their lifetimes

nes prieš jų gyvenimą

the concept of artists hardly existed.

beveik neegzistavo menininko sąvoka.

If you had chanced to step into a medieval European workshop,

Jeigu turėtumėte progą įžengti į viduramžių Europos dirbtuves,

you would have witnessed a similar scene,

visur pamatytumėte panašų vaizdą,

no matter whether the place belonged to

nesvarbu kam ta vieta priklausė,

a stonemason, a goldsmith, a hatmaker,

akmentašiui, auksakaliui,

or a fresco painter.

skrybėlių gamintojui, freskų tapytojui.

The master, following a strict set of guild statutes,

Meistras, sekdamas griežtu cecho reglamentu,

insured that apprentices and journeymen

užtikrindavo, kad mokiniai ir amatininkai

worked their way up the ranks

būtų paaukštinti

over many years of practice

tik per daug praktikos metų

and well-defined stages of accomplishment,

ir aiškiai apibrėžtų pasiekimų etapus,

passing established traditions to the next generation.

perduodant nusistovėjusias tradicijas kitoms kartoms.

Patrons regarded these makers

Mecenatai vertindavo šiuos kūrėjus

collectively rather than individually,

bendrai, o ne pavieniui,

and their works from Murano glass goblets,

o jų darbai – nuo Murano stiklo taurių

to Flemish lace,

iki flamandų nėrinių,

were valued as symbols of social status,

buvo vertingi kaip socialinio statuso simboliai,

not only for their beauty,

ne tik dėl jų grožio,

but their adherence to a particular tradition.

bet ir ištikimybės tam tikrai tradicijai.

And the customer who commissioned and paid for the work,

O klientas, užsakęs ir sumokėjęs už darbą,

whether it was a fine chair,

ar tai būtų graži kėdė,

a stone sculpture, a gold necklace,

akmeninė skulptūra, aukso vėrinys,

or an entire building,

ar ištisas pastatas,

was more likely to get credit

buvo dažniau gaunantis nuopelnus

than those who designed or constructed it.

už tuos, kurie sukūrė dizainą ir tai pastatė ar pagamino.

It wasn't until around 1400

Tik maždaug 1400-aisiais

that people began to draw a line

žmonės nubrėžė liniją

between art and craft.

tarp meno ir amato.

In Florence, Italy,

Florencijoje, Italijoje,

a new cultural ideal that would later be called

nauja kultūrinė koncepcija, vėliau vadinta

Renaissance Humanism

Renesanso humanizmu,

was beginning to take form.

pradėjo formuotis.

Florentine intellectuals began to spread the idea

Florencijos inteligentai pradėjo skleisti idėją

of reformulating classical Greek and Roman works,

performuluoti klasikinius graikų ir romėnų darbus,

while placing greater value on individual creativity

tuo pačiu labiau vertinant individualų kūrybiškumą

than collective production.

už kolektyvinę gamybą.

A few brave painters,

Keletas drąsių tapytojų,

who for many centuries,

kuriems daugelį amžių

had been paid by the square foot,

buvo mokama už darbo dydį,

successfully petitioned their patrons

iš savo mecenatų sėkmingai išsireikalavo,

to pay them on the basis of merit instead.

kad būtų mokama kūrinio vertingumo pagrindais.

Within a single generation,

Vos per vieną kartą,

people's attitudes about objects and their makers

žmonių požiūris į daiktus ir jų gamintojus

would shift dramatically,

taip dramatiškai pakito,

such that in 1550,

kad 1550-aisiais

Giorgio Vasari,

Džordžas Vazaris,

not incidentally a friend of Michelangelo,

neatsitiktinai Mikelandželo draugas,

published an influential book called,

išleido įtakingą knygą pavadinimu

"Lives of the Most Excellent Painters, Sculptors and Architects,"

„Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“,

elevating these types of creators

iškeliant būtent tokius kūrėjus

to rock star status by sharing juicy biographical details.

iki roko žvaigždžių lygio, atskleidžiant įdomias biografines detales.

In the mind of the public,

Visuomenės akyse,

painting, sculpture and architecture

tapyba, skulptūros ir architektūra,

were now considered art,

nuo šiol buvo laikomi menu,

and their makers creative masterminds: artists.

o jų autoriai – kūrybiškais genijais: menininkais.

Meanwhile, those who maintained

Tuo tarpu, tie, kurie palaikė

guild traditions and faithfully produced

cecho tradicijas ir ištikimai gamino

candelsticks, ceramic vessels,

žvakides, keraminius indus,

gold jewelery or wrought iron gates,

auksines brangenybes ar geležinius vartus,

would be known communally as artisans,

buvo bendrai vadinami amatininkais,

and their works considered minor or decorative arts,

o jų darbai – taikomuoju menu,

connoting an inferior status

įvardinant juos kaip žemesnio statuso

and solidifying the distinction

ir įtvirtinant atskirtį

between art and craft that still persists

tarp meno ir amato, kuri vis dar išlikus

in the Western world.

Vakarų civilizacijose.

So, if we consider a painting

Taigi, jei mes laikome

by Rembrandt or Picasso art,

Pikaso ir Rembranto paveikslą menu,

then where does that leave an African mask?

į kokią kategoriją tada dėti afrikietišką kaukę?

A Chinese porclein vase?

Kiniško porceliano vazą?

A Navajo rug?

Navajo kilimą?

It turns out that in the history of art,

Pasirodo, kad meno istorijoj

the value placed on innovation

vertė priskiriama inovacijoms

is the exception rather than the rule.

yra išimtis, o ne taisyklė.

In many cultures of the world,

Daugelyje pasaulio kultūrų

the distinction between art and craft

atskirtis tarp meno ir amato

has never existed.

niekad neegzistavo.

In fact, some works that might be considered craft,

Tiesą sakant, daug kūrinių, kurie gali būti laikomi amatu,

a Peruvian rug,

kaip peruiečių kilimas,

a Ming Dynasty vase,

Mingų dinastijos vaza,

a totem pole,

totemo stulpas,

are considered the cultures' preeminent visual forms.

yra laikomi išskirtinėmis kultūros įvaizdžio dalimis.

When art historians of the 19th Century

Kai 19-o amžiaus meno istorikai

saw that the art of some non-Western cultures

pastebėjo, kad kai kurių ne Vakarų kultūrų menas

did not change for thousands of years,

nekinta tūkstančius metų,

they classified the works as primitive,

jie pavadino tuos darbus primityviais,

suggesting that their makers were incapable of innovating

teigdami, kad jų kūrėjai negebėjo atsinaujinti,

and therefore were not really artists.

todėl nebuvo menininkai.

What they didn't realize was that

Ko jie nesuprato, tai, kad

these makers were not seeking to innovate at all.

šie kūrėjai visiškai nesiekė atsinaujinti.

The value of their works lay precisely

Jų darbų vertė atsiskleidžia būtent

in preserving visual traditions,

vaizdinių tradicijų saugojime,

rather than in changing them.

o ne bandymuose jas pakeisti.

In the last few decades, works such as

Jau kelis dešimtmečius, darbai kaip

quilts, ceramics and wood carvings

skiautiniai, keramika ar medžio raižiniai,

have become more prominently included

vaidina vis svarbesnį vaidmenį

in art history textbooks

meno istorijos vadovėliuose

and displayed in museums

ir yra rodomi muziejuose

alongside paintings and sculpture.

šalia paveikslų ir skulptūrų.

So maybe it's time to dispense with vague terms

Taigi, galbūt laikas apsieiti be tokių miglotų sąvokų

like art and craft

kaip „menas“ ir „amatas“,

in favor of a word like visual arts

vardan termino kaip „regimasis menas“,

that encompasses a wider array of aesthetic production.

kuris apima didesnį kiekį estetinės produkcijos.

After all, if our appreciation of objects

Galų gale, jei objektų ir jų kūrėjų

and their makers is so conditioned

vertinimas yra taip sąlygotas

by our culture and history,

mūsų kultūros ir istorijos,

then art and its definition

tai menas ir jo apibrėžimas

are truly in the eye of the beholder.

išties yra stebėtojo rankose.